Paieškos galimybės
Apie mus Žiniasklaidai Paaiškinimai Tyrimai ir publikacijos Statistika Pinigų politika Euro Mokėjimai ir rinkos Darbas ECB
Pasiūlymai
Rūšiuoti pagal

Kas yra SREP?

2016 m. birželio 16 d. (atnaujinta 2017 m. lapkričio 13 d.)

Priežiūros institucijos nuolat vertina ir apskaičiuoja kiekvieno banko riziką. Ši pagrindinė veikla vadinama priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo procesu arba, trumpiau, SREP (angl. Supervisory Review and Evaluation Process). Atlikusi šį vertinimą, priežiūros institucija apibendrina nustatytus tų metų rezultatus ir duoda bankui „namų darbų“.

O konkrečiau, SREP parodo, kaip bankas vykdo kapitalo reikalavimus ir valdo riziką. Po šio vertinimo priežiūros institucija bankui parengia SREP sprendimą. Jame nurodoma, ką bankas turėtų padaryti, kad pašalintų nustatytus trūkumus. Trūkumus bankas turi ištaisyti per tam tikrą nustatytą laiką.

Ką konkrečiai priežiūros institucija vertina?

Norint sudaryti visiems vienodas sąlygas, labai svarbu, kad visiems bankams būtų taikomi vienodi reikalavimai. SREP – tai suderintas rinkinys taisyklių, kurias taikydama priežiūros institucija banko rizikos profilį vertina keturiais skirtingais aspektais.

Kaip priežiūros institucijos tikrina banko būklę

Verslo modelis

Ar banko verslo strategija tvari?

Bendrasis vidaus valdymas ir rizika

Ar valdymo organų nariai yra kompetentingi ir ar rizika valdoma tinkamai?

Kapitalas

Ar bankas turi pakankamai kapitalo nuostoliams padengti?

Likvidumas

Ar bankas pajėgus patenkinti grynųjų pinigų poreikį trumpuoju laikotarpiu?

  1. Verslo modelis: priežiūros institucija vertina kiekvieno banko verslo organizavimo tvarumą, kitaip tariant – ar bankas vykdo labai įvairią veiklą, ar dirba tik keliomis kryptimis. Jei bankas dirba tik, pavyzdžiui, su laivybos sektoriumi, jam gresia rizika, kad sulėtėjus pasaulinei prekybai arba dėl pernelyg dosnaus skolinimo laivų statykloms jis patirs nuostolių, todėl privalo šią riziką valdyti.
  2. Bendrasis vidaus valdymas ir rizikos valdymas: priežiūros institucija vertina banko organizacinę struktūrą – vykdo valdymo organų stebėseną  – ir tikrina, ar rizika valdoma tinkamai.
  3. Rizika kapitalui: priežiūros institucija analizuoja, ar bankas turi pakankamai gerą apsaugos sistemą, kad galėtų padengti nuostolius, kurie galėtų atsirasti, pavyzdžiui, dėl kibernetinių išpuolių prieš banko IT sistemą, staigaus naftos kainų smukimo ar skolininkų vėlavimo grąžinti skolas.
  4. Rizika likvidumui ir finansavimui: priežiūros institucija tikrina, ar bankas turi pakankamai grynųjų pinigų, kad galėtų patenkinti netikėtai iškilusius poreikius, pavyzdžiui, jei ekonominių sunkumų metu indėlininkai atsiimtų daugiau pinigų nei įprastai.

Kaip SREP vykdomas?

Jungtinės priežiūros grupės SREP vykdo nuolat. Jos kasmet kiekvienam bankui parengia tik jam skirtą SREP sprendimą. Kiekvienas bankas gauna laišką, kuriame išdėstoma, kokias konkrečias priemones jis turi įgyvendinti kitais metais.

SREP sprendimai rengiami kiekvienam bankui atskirai, atsižvelgiant į jo specifiką. Kalbant bendrais bruožais, pažymėtina, kad kiekvienas bankas turi laikytis teisės aktų reikalavimų, kuriais nustatoma, kiek mažiausiai kapitalo bankas privalo turėti. Tai dažnai vadinama „1 ramsčio“ reikalavimais.

O tada ateina SREP eilė. Kiekvienam konkrečiam bankui skirtame SREP sprendime priežiūros institucija gali pareikalauti, kad bankas padidintų kapitalą, ir (arba) nustatyti kokybinių reikalavimų (paprastai jie vadinami „2 ramsčio“ reikalavimais). Kokybiniai reikalavimai gali būti nustatomi dėl banko bendrojo vidaus valdymo struktūros ar jo valdymo organų.

Be to, individualieji SREP sprendimai reikalingi kitai priežiūros veiklai vykdyti. Jais remiamasi vykdant nuodugnią ir nuolatinę bankų stebėseną. Į juos atsižvelgiama rengiant kito priežiūros ciklo strateginius ir veiklos planus. Nuo jų tiesiogiai priklauso konkretaus banko priežiūros vietoje ir dokumentinės priežiūros dažnumas bei nuodugnumas.

Ką tai reiškia bankams?

Kiekvienas bankas vis kitoks. Vieni bankai vykdo tradicinę komercinę bankinę veiklą, kiti rūpinasi kitų bendrovių finansiniu turtu. Vieni dirba su kokiu nors vienu sektoriumi, kiti vykdo platesnę veiklą – dirba su įvairiais sektoriais.

Nors priežiūra vykdoma taikant visiems vienodą metodiką, kad būtų teisinga ir nuosekli, į šiuos skirtumus atsižvelgiama nustatant kiekvieno banko priežiūros apimtį, intensyvumą ir dažnumą. Jungtinės priežiūros grupės, sudarytos iš ECB ir nacionalinių priežiūros institucijų darbuotojų, atsižvelgia į kiekvieno banko potencialų poveikį finansų sistemai, rizikingumą ir statusą, t. y. ar bankas yra patronuojančioji ar patronuojamoji įmonė, o gal atskiras savarankiškas subjektas.

Paprastai priežiūros institucija reikalauja, kad bankas turėtų daugiau kapitalo kaip papildomą apsaugą arba kad parduotų tam tikrus paskolų portfelius ir taip sumažintų savo kredito riziką. Kraštutiniu atveju priežiūros institucija gali pareikalauti, kad bankas pakeistų vadovybę arba pakoreguotų savo verslo strategiją, kad dirbtų pelningiau.

Ar SREP – kažkas naujo?

SREP nėra naujas dalykas, tik anksčiau jį vykdė nacionalinės priežiūros institucijos. Naujovė, atsiradusi įkūrus Bendrą priežiūros mechanizmą, yra tai, kad visų svarbių į Europos bankų priežiūros sistemą patenkančių bankų SREP vykdomas taikant vieną visiems vienodą metodiką ir pagal vieną visiems vienodą laiko grafiką.

SREP sąvoka pirmą kartą paminėta 2004 m., Bazelio bankų priežiūros komiteto parengtuose susitarimuose „Bazelis II“. 2006 m. visoje ES buvo įtvirtintos atnaujintos taisyklės. Nuo tada visos nacionalinės priežiūros institucijos jomis vadovaujasi.

Tiesiogiai ECB prižiūrimi didžiausi bankai žino, ko tikėtis: procesas skaidrėja, o tai, kad reikalavimai labiau suvienodinti, bankams tik naudinga, ypač tiems bankams, kurie veiklą vykdo keliose valstybėse.

Pirmuosius SREP sprendimus ECB išsiuntė 2015 m. pradžioje. Tada jie dar buvo parengti pagal nacionalines taisykles ir papildyti 2014 m. atlikto bankų „sveikatos patikrinimo“ – išsamaus vertinimo – rezultatais.

Antrieji SREP sprendimai, parengti 2015 m. pabaigoje, pirmą kartą buvo rengiami jau pagal visiems svarbiems bankams bendrą metodiką. Tai – svarbus žingsnis siekiant Europos bankininkystės sektoriuje sudaryti vienodas sąlygas.

Informavimas apie pažeidimus