„Kapitalo reikalavimai bankams stabilizuojasi“

ECB priežiūros valdybos pirmininko Andrea Enria interviu Priežiūros naujienlaiškiui

2019 m. lapkričio 13 d.

ECB priežiūros valdybos pirmininkas Andrea Enria sako, kad bankai tapo atsparesni ir priežiūriniai lūkesčiai stabilizuojasi, tačiau kita audra gali būti ne už kalnų. Jis taip pat pasakoja, kas lemia bankų susijungimo sėkmę ir kodėl priežiūra turėtų būti skaidresnė.

Šį mėnesį sukanka penkeri metai, kai vykdoma Europos bankų priežiūra. ECB ir apskritai visa priežiūros institucijų sistema buvo gana griežta bankams kapitalo rezervų ir neveiksnių paskolų lygio klausimu. Ar bankai yra pakankamai atsparūs?

Prieš penkerius metus pradėjus vykdyti Europos bankų priežiūrą, bankai vis dar bandė įveikti krizės padarinius ir pataisyti savo balansus. Jiems reikėjo sustiprinti kapitalo pozicijas, juos slėgė neveiksnių paskolų našta, skeptiškai buvo vertinamas jų vidaus modelių patikimumas, taigi ir jų pagal riziką įvertinto turto apskaičiavimo patikimumas, be to, jie turėjo šalinti valdymo ir vidaus kontrolės procedūrų trūkumus. Nuo to laiko nuėjome ilgą kelią – atsigavimo po krizės etapas jau eina į pabaigą, tad bankams taikomų priežiūrinių reikalavimų lygis stabilizavosi.

Šiuo metu didžiausi Europos bankai turi daugiau ir geresnės kokybės kapitalo – CET1 rodiklis sudaro vidutiniškai 14,4 %. Tad apskritai matome, kad kapitalo reikalavimų ir rezervų dydis stabilizuojasi, o priežiūros institucijos vis daugiau dėmesio skiria konkrečiai rizikai konkrečiuose bankuose. Be to, sparčiai mažėja neveiksnių paskolų lygis – nuo 2014 m. iki dabar jis sumažėjo nuo maždaug 1 trln. eurų iki mažiau nei 600 mlrd. eurų. Tačiau turto kokybės rodikliai dar nepasiekė prieš krizę buvusio lygio ir tarptautiniu mastu mes vis dar atsiliekame. Nepaisant to, einame teisinga linkme – bankai vykdo, o dažnai net viršija su priežiūros institucijomis suderintus siektinus rodiklius.

Taigi, atsakydamas į jūsų klausimą, sakyčiau: taip, bankai tapo atsparesni. Tačiau euro zonos bankų sektorių tebekamuoja mažas pelningumas, ir tai yra viena iš mažų rinkos vertinimų priežasčių. Tai taip pat rodo, kad sistemoje yra perteklinių pajėgumų, ir kelia susirūpinimą dėl ilgalaikio verslo modelių tvarumo. Euro zonoje bankų verslas vis dar veikia daugiausia nacionaliniu lygmeniu ir tai yra dar vienas bankų veiklos efektyvumo didinimo stabdis. Galiausiai, bankai dar turi patobulinti savo vidaus valdymą ir rizikos kultūrą.

Ką būtų galima padaryti, kad bankų pelningumas padidėtų?

Pirmiausia, bankai turi daugiau dėmesio skirti sritims, kuriose jie gali pasiekti geresnių rezultatų, ir didinti jose sąnaudų efektyvumą, investuoti į technologijas, rengti ir įgyvendinti geresnes strategijas. Tai padės padidinti pelningumą. O mes turėtume daryti jiems spaudimą, pavyzdžiui, atlikdami jų verslo modelių analizes. Tačiau turime pripažinti ir tai, kad rinkose esama struktūrinių kliūčių, ir mes turėtume pasistengti padėti bankams jas įveikti. Sveiki ir pelningai dirbantys bankai bus geriau pasirengę atremti kitą audrą – jos besitvenkiančius debesis jau matome.

Į ką artimiausiais metais priežiūros institucijos kreips daugiau dėmesio tikrindamos bankus?

Na, tikrai toliau sieksime, kad gerėtų bankų balansai. Stebėsime, kaip bankai laikosi mūsų parengtų rekomendacijų dėl neveiksnių paskolų mažinimo, kad padėtume jiems dar labiau sumažinti neveiksnių paskolų sankaupas ir geriau planuoti atidėjinius naujoms. Taip pat toliau stengsimės užtikrinti, kad Europos bankų dažnai taikomi vidaus modeliai būtų tinkami. Kadangi šie modeliai atlieka svarbų vaidmenį apskaičiuojant kapitalo reikalavimus, bankai turės pašalinti visus trūkumus, kuriuos mes nustatėme atlikdami tikslinę peržiūrą. Galiausiai, atidžiau vertinsime prekybos riziką ir turto vertinimą, ypatingą dėmesį skirdami sudėtingoms priemonėms, kurios apskaitomos tikrąja verte.

Toliau sieksime apriboti rizikos srautus dar jos ištakose. Pastaruosius kelis mėnesius rinkome duomenis apie bankų taikomus kreditų pasirašymo standartus. Šie duomenys padės mums daugiau sužinoti apie tai, kaip bankai teikia paskolas, ir nustatyti riziką įvairiuose bankų paskolų portfelių verslo segmentuose, kad prireikus galėtume imtis veiksmų. Kiti svarbūs mūsų darbotvarkės klausimai – IT ir kibernetinė rizika, valdymo ir vidaus kontrolės klausimai ir bankų verslo modelių tvarumas apskritai.

Kai krizė liks užmaršty, susidursime su didėjančiu spaudimu švelninti reguliavimo reikalavimus ir mažinti priežiūrinį spaudimą bankams. Kad išsaugotume savo priežiūros modelį, kuris pasirodė esąs itin veiksmingas, turime jį ginti visomis išgalėmis. Tačiau taip pat manau, kad turime galvoti ir apie jo supaprastinimą. Tiek kitos priežiūros institucijos, tiek bankai skundžiasi, kad mūsų modelis užkrauna gana didelę naštą ir ne visada leidžia tinkamai pagal riziką paskirstyti išteklius. Turėtume stengtis sumažinti administracinę reikalavimų vykdymo naštą ir būti lankstesni, tačiau su sąlyga, kad ir toliau galėsime sėkmingai įgyvendinti mums patikėtus uždavinius.

Pastaruoju metu daug diskutuota apie tai, kad kai kuriose Europos šalyse yra per daug bankų ir kad jie turėtų jungtis. Yra manančių, kad automatiškai reikalausite, jog susijungę bankai didintų kapitalą. Ar tai tiesa? Kokie veiksniai, priežiūros institucijų vertinimu, lemia susijungimo sėkmę?

Tikra tiesa, kad Europos bankų sektoriuje yra perteklinių pajėgumų, ir tai tęsiasi jau gana ilgai. Užuot pasitraukę iš rinkos, daugelis silpnų bankų šiaip ne taip tęsia veiklą ir daro spaudimą visų kitų bankų maržoms. Todėl Europos bankai uždirba mažiau pelno, nei galėtų.

Šį sektorių reikia konsoliduoti. Tai padėtų atkurti efektyvumą, o ir perteklinių pajėgumų nebeliktų. Bankų susijungimai tiek nacionaliniu, tiek tarpvalstybiniu lygmeniu būtų naudingi, tačiau abstrakčiai diskutuoti apie tai, kas labiau pageidauta, yra beprasmiška. Tikėtina, kad dėl susijungimų nacionaliniu lygmeniu padidėtų našumas, nes iš dalies persidengia platinimo tinklai. Dėl susijungimų tarpvalstybiniu lygiu Europos bankų rinka taptų labiau integruota, ir rizika joje būtų geriau diversifikuota, o sukrėtimai būtų geriau absorbuojami. Svarbiausia, kad taisyklės ir politika netrukdytų bankams rinktis.

Nors labai pritariu bankų konsolidacijai, man, kaip priežiūros institucijos atstovui, nedera nei aktyviai skatinti, nei neskatinti bet kokios formos konsolidacijos. Mes, priežiūros institucijos, tik vertiname susijungimų gyvybingumą ir tvarumą prudenciniu požiūriu. Susijungimas gali būti laikomas sėkmingu tada, kai po jo gimęs bankas veikia pagal tokį verslo modelį, kuris užtikrina tvirtą valdymą, pakankamą kapitalą ir likvidumą, o bankas įgyja priemonių pelningumui padidinti. Norėčiau išsklaidyti nuomonę, kad ECB iš susijungusių subjektų reikalauja didesnio kapitalo. Kapitalo reikalavimų ir rezervų dydis priklauso nuo to, kaip priežiūros institucija įvertina kiekvieno siūlomo susijungimo sandorio verslo planą, ir yra nustatomas vidutinės trukmės laikotarpiui. Mūsų tikslas – labiau skatinti veiksmingą susijungusių subjektų restruktūrizavimą, nei jo neskatinti, ir užtikrinti, kad naujasis verslo modelis būtų tvarus.

Nuo to laiko, kai ECB pradėjo vykdyti bankų priežiūrą, bankai skundžiasi, kad priežiūros institucijos reikalauja pateikti pernelyg daug duomenų. Kokia šių duomenų nauda ir kaip galėtumėte bankams palengvinti duomenų teikimo naštą?

Žinome, kokią naštą bankams užkrauname reikalaudami teikti duomenis. Bankai dažnai kelia šį klausimą; mes juos girdime ir nežiūrime į tai pro pirštus.

Manau, ECB daug padarė, kad užtikrintų proporcingumą. Duomenų teikimo reikalavimų taikymo sritis ir duomenų teikimo dažnumas skiriasi priklausomai nuo banko dydžio ir rizikingumo, ir tai atsispindi mūsų priežiūrinėje nuomonėje. Paprastai mažesni bankai priežiūros institucijoms pateikia gerokai mažiau duomenų nei didesni bankai – vidutiniškai 600 duomenų vienetų, kai didžiausiai bankai – net iki 40 000 duomenų vienetų. Pritarėme, kad mažesniems bankams taikomi duomenų teikimo reikalavimai turi būti dar labiau supaprastinti. Be to, ir Europos bankininkystės institucija rengiasi mažinti atskaitomybės naštą mažoms, nesudėtingoms įstaigoms, atsižvelgdama į naujausius Kapitalo reikalavimų reglamento pakeitimus.

Tačiau dar reikia išspręsti du svarbius klausimus. Pirma, kad ir kokie proporcingi būtų mūsų reikalavimai, jie vis tiek gali užkrauti per didelę naštą, nes bankai duomenis privalo teikti ne tik mums, bet ir kitoms institucijoms, įskaitant nacionalines kompetentingas institucijas, makroprudencines institucijas ir centrinius bankus. Todėl įvairių institucijų reikalavimus reikia labiau suderinti. Antra, be reguliarų ataskaitų įstaigos teikia duomenis ir ad hoc pagrindu. Tokių papildomų duomenų prireikia, kai norima nustatyti naują riziką arba nuodugniau įvertinti esamą. Tokie duomenys gali būti naudingi ir bankų rizikos valdymui, nes atsiranda galimybė palyginti savo rodiklius su kitų bankų rodikliais. Tačiau vis tiek turime tobulinti tai, kaip planuojame ir kaip informuojame apie tokias iniciatyvas, ir laikytis drausmės. Būtent tai dabar ir darome.

Esate pasisakęs už tai, kad priežiūriniai vertinimai turėtų būti skaidresni. Kodėl tai svarbu ir kiek toli galite nueiti nepažeisdami priežiūros konfidencialumo?

Yra bent dvi priežastys, kodėl turėtume būti kuo skaidresni. Pirma, mūsų veiksmai gali turėti finansinių padarinių plačiam suinteresuotųjų subjektų ratui. Šis klausimas tapo dar aktualesnis, kai perėjome nuo bankrutuojančių bankų gelbėjimo valstybės lėšomis prie gelbėjimo privačiomis lėšomis tvarkos. Jei bankas bankrutuoja, pinigus praranda investuotojai ir kreditoriai. Tai reiškia, kad jiems reikia suprasti, kokią riziką prisiima, ir turėti pakankamai ir tinkamos informacijos šiai rizikai įvertinti.

Antra, siekiame viešojo intereso – saugaus ir patikimo bankų sektoriaus – ir siekiame jo kaip nepriklausoma institucija. Tai reiškia, kad mums labai svarbu atsiskaityti visuomenei. Dėl to turime būti skaidrūs: turime išsamiai paaiškinti, ką, kodėl ir kaip darome. Privalome pasirūpinti, kad bankai, investuotojai, kreditoriai ir visuomenė suprastų mūsų principus, mūsų politiką ir mūsų veiksmus.

Vis dėlto, kai kalbame apie konkrečius bankus, privalome laikytis konfidencialumo reikalavimų. Tačiau sistema kaip visuma, mano nuomone, gali tapti skaidresnė. Nuo 2021 m. bankai pagal įstatymą privalės viešai skelbti savo 2-ojo ramsčio kapitalo reikalavimus, arba trumpiau – P2R. Šiuo metu tokią informaciją viešai skelbia apie 70 % mūsų prižiūrimų bankų. Taigi, trūksta visai nedaug, tačiau skirtumų vis dar yra, o jie vienoje jurisdikcijoje yra nepateisinami. Tikiuosi, kad pavyks įtikinti ir daugiau bankų pradėti viešai skelbti savo P2R dabartinio priežiūros ciklo pabaigoje, t. y. 2020 m. pradžioje. Galima pamąstyti ir apie tai, ar nevertėtų kartu pateikti ir platesnio konteksto, t. y. nurodyti, pagal kuriuos rizikos vertinimus buvo apskaičiuotas P2R.

Žvelgiant toliau į ateitį – turėtume pagalvoti ir apie rekomenduojamo 2-ojo ramsčio kapitalo (P2G) dydžio, kurį nustatome bankams, skaidrumą. Turime rimtai apie tai pamąstyti.

Raginate peržiūrėti testavimų nepalankiausiomis sąlygomis metodiką. Kas turėtų būti pakeista ir kodėl?

Prasidėjus krizei testavimas nepalankiausiomis sąlygomis buvo svarbi priemonė tiek priežiūros institucijoms, tiek bankams, tačiau krizei pasibaigus jis turi būti pakoreguotas pagal naujas aplinkybes. Krizės metu testavimų nepalankiausiomis sąlygomis tikslas buvo įvertinti kapitalo trūkumų bankų balansuose dydį. Šiandien priežiūros institucijoms testavimai pirmiausia reikalingi tam, kad jos galėtų nustatyti silpnąsias vietas, dėl kurių ateityje galėtų kilti problemų. Tačiau jie taip pat gali suteikti naudingos informacijos, galinčios padėti pagerinti bankų vidaus rizikos valdymo veiklą, ir pateikti labai detalios informacijos rinkos dalyviams. Tokie skirtingi ir galbūt vienas kitam prieštaraujantys tikslai lėmė tai, kad šiuo metu testavimai yra gana sudėtingas ir nemažai išteklių reikalaujantis procesas. Be to, testavimai nepalankiausiomis sąlygomis turi ir tam tikrą „grožio konkurso“ aspektą – bankai stengiasi rinkoms pasirodyti kuo patrauklesni ir dažnai pagražina rodiklius. Metas grįžti prie braižymo lentos ir projektuoti patobulinimus.

Keisdami testavimų metodiką turime siekti, kad jie būtų kuo aktualesni ir kuo tiksliau parodytų tikrovę. Be to, būtų puiku, jeigu pavyktų sumažinti išteklių naštą tiek bankams, tiek priežiūros institucijoms. Tai turėtų būti pagrindiniai principai, kuriais turėtų būti vadovaujamasi pertvarkant Europos testavimų nepalankiausiomis sąlygomis metodiką.

Vienas iš galimų variantų būtų skelti testavimą į dvi dalis: banko dalį ir priežiūros institucijos dalį. Banko dalis būtų vykdoma pagal iš esmės nesuvaržytą „iš apačios į viršų“ metodiką, kiekvienas bankas testavimą atliktų pagal savo paties konkrečias aplinkybes. Tinkamai atlikto testavimo rezultatai tiksliau parodytų tikrovę ir būtų aktualesni banko rizikos valdymui. Priežiūros institucijos dalis būtų vykdoma pagal suvaržytą „iš apačios į viršų“ metodiką, vertinimai būtų atliekami taikant principu „iš viršaus į apačią“ pagrįstus modelius. Tai turėtų padėti užtikrinti didesnį nuoseklumą tarp bankų, o tai yra svarbu, nes pagal rezultatus nustatomas kapitalo rezervų dydis, t. y. rekomenduojamo 2 ramsčio kapitalo dydis. Tuomet abiejų testavimo dalių rezultatus būtų galima paskelbti kartu, kad rinkos galėtų pačios susidaryti nuomonę.

Tai tik vienas pasiūlymas, kaip galėtume judėti į priekį, bet jų gali būti ir daugiau. Tačiau aišku viena: reikia pradėti apie tai galvoti, ir kuo anksčiau, tuo geriau.

„Brexit‘as“ atidėtas iki 2020 m. sausio 31 d. Ar jūs taip pat duosite bankams daugiau laiko įvykdyti priežiūrinius lūkesčius rengiantis „Brexit'ui“?

Nuo tada, kai Jungtinė Karalystė nusprendė išstoti iš Europos Sąjungos, mes raginome bankus atlikti visus būtinus pasirengimus „Brexit'ui“: jie turi turėti visus reikalingus veiklos leidimus, kad ir toliau galėtų teikti paslaugas savo klientams ES, jie taip pat turi koreguoti savo verslo modelius, kad jie tiktų veiklai po „Brexit'o“. Apskritai matome, kad bankai – ir tie, kurie persikelia į euro zoną, ir tie, kurie įsikūrę čia, bet veiklą vykdo ir Jungtinėje Karalystėje, – buvo gerai pasirengę ir spalio 31 d. numatytam „Brexit'ui“.

Nepaisant to, kad „Brexit'as“ atidėtas iki sausio pabaigos, mūsų priežiūriniai lūkesčiai ir anksčiau su bankais suderinti jų „Brexit'o“ planų įgyvendinimo terminai išlieka tie patys. Ir toliau raginame bankus įgyvendinti savo tikslinius veiklos modelius, įskaitant turto ir personalo perkėlimą į ES ir rizikos valdymo gebėjimų stiprinimą. Mūsų žinutė ta pati: apskritai terminai nesikeičia.