Koks ECB vaidmuo bankų susijungimuose ir įsigijimuose?

2019 m. balandžio 5 d.

ECB Bankų priežiūros tarnybos vaidmuo bankų konsolidavimo procese priklauso nuo bankų pasirinkto sandorio rūšies. ECB tenka oficialus vaidmuo, jei bankų sudaromu sandoriu yra įsigyjamas kvalifikuotasis akcijų paketas ar įsteigiamas naujas bankas arba jei susijungime dalyvauja svarbūs bankai ir pagal jų šalies teisę tokius susijungimus tvirtina priežiūros institucija.

Bet kuriuo atveju toks sandoris bus peržiūrėtas vykdant nuolatinę sandoryje dalyvaujančių įstaigų priežiūrą. Tai reiškia, kad priežiūros institucijos vertina bankų sudaryto sandorio perspektyvumą ir tvarumą, siekdamos užtikrinti, kad susidariusi bankų grupė artimoje ateityje būtų pajėgi nenutrūkstamai laikytis visų prudencinių reikalavimų. Šiuo tikslu priežiūros institucijos vertina po sandorio atsirasiančio banko verslo modelį. Visų pirma tikrinama, ar banko kapitalo ir likvidumo lygis yra pakankamas ir ar bankas pajėgs bėgant laikui jį palaikyti. Taip pat vertinama, ar banke yra tvirta valdymo struktūra, ar jam bus tinkamai vadovaujama ir jis pajėgs uždirbti pelną. Trumpai tariant, ECB analizuoja verslo planą, jame numatytas prognozes bei jų patikimumą (įskaitant įvykdymo riziką ir palyginimą su kitais subjektais) ir vertina, ar naujas subjektas galės užtikrinti tęstinę atitiktį visų reikalavimų ir rezervų atžvilgiu.

Bankų konsolidavimui gali tekti svarbus vaidmuo sumažinant perteklinius pajėgumus, padidinant išlaidų efektyvumą ir skatinant kryptingesnius bei patikimesnius verslo modelius. Tarpvalstybinis konsolidavimas taip pat gali prisidėti prie didesnio rizikos diversifikavimo ir finansų rinkos integracijos – tai svarbus tikslas kuriant bankų sąjungą. Vis dėlto aktyviai skatinti bet kokios formos bankų konsolidavimą ar nuo jo sulaikyti nėra ECB darbas. Kaip priežiūros institucija, ECB privalo būti neutralus ir kiekvieną bankų pateiktą projektą vertinti remdamasis tik techniniais argumentais.

Kas yra bankų susijungimas ir kaip ECB su tuo susijęs?

Susijungimas iš esmės reiškia, kad dviejų bankų patronuojančiosios bendrovės susijungia tam, kad būtų sukurta nauja bendra patronuojančioji bendrovė, vadovaujanti didesnei bankų grupei. Naujosios bankų grupės balansą sudaro susijungusių bankų turtas ir įsipareigojimai.

ECB dalyvavimas susijungimo procese priklauso nuo šalies ar šalių, kuriose susijungiantys bankai turi pagrindinę buveinę, teisės. Taip yra dėl to, kad susijungimus reglamentuoja ne Europos Sąjungos, o nacionalinė teisė. Jeigu pagal tam tikros šalies teisę atitinkami įgaliojimai yra suteikti nacionalinei priežiūros institucijai, ECB tokiais įgaliojimais pasinaudoja, kai susijungimas yra susijęs su jo tiesiogiai prižiūrimais svarbiais bankais.

Pavyzdžiui, Vokietijoje, Liuksemburge ir kai kuriose kitose jurisdikcijose nacionalinės priežiūros institucijos susijungimų netvirtina. Tokiais atvejais ECB peržiūri sandorį vykdydamas nuolatinę jame dalyvaujančių įstaigų priežiūrą. Vis dėlto dėl susijungimo gali būti pradėta kvalifikuotojo akcijų paketo procedūra – ją vykdant yra būtinas ECB patvirtinimas (toliau pateikiama daugiau informacijos šiuo klausimu). Be to, jeigu susijungus dviem ar daugiau bankų yra sukuriamas naujas subjektas, gali prireikti naujos banko veiklos licencijos. Tai reiškia, kad ECB šiame procese dalyvautų kaip institucija, atsakinga už visų banko licencijų euro zonoje išdavimą.

O, pavyzdžiui, Italijoje, Graikijoje, Slovėnijoje ir Belgijoje sprendimus dėl susijungimų tvirtina ar tvirtinimo procese dalyvauja nacionalinės priežiūros institucijos. Taigi, jeigu du ar daugiau svarbių bankų iš šių šalių nusprendžia susijungti, ECB priežiūros valdyba vertins tokio susijungimo poveikį susikursiančio banko pelningumui, mokumui, likvidumui ir jo organizacinei struktūrai, taip pat techniniam pajėgumui laikytis su valdymu susijusių reikalavimų (kaip nustatyta Kapitalo reikalavimų reglamente ir Kapitalo reikalavimų direktyvoje).

Koks ECB vaidmuo bankų įsigijimuose?

ECB privalo tvirtinti kiekvieną kvalifikuotąjį akcijų paketą, t. y. kiekvieną dalyvavimo valdant banko kapitalą, kuris sudaro 10 % ar daugiau akcijų ir (arba) balsavimo teisių tame banke arba viršija kitas svarbias ribines vertes, įsigijimą.

Kalbant apie procesą, bankas, ketinantis įsigyti kvalifikuotąjį akcijų paketą, privalo apie tai pranešti nacionalinei priežiūros institucijai. Nacionalinė priežiūros institucija ir ECB siūlomą įsigijimą vertina pagal penkis Kapitalo reikalavimų direktyvoje išdėstytus kriterijus:

Siūlomo įsigyjančiojo asmens reputacija Ar siūlomas įsigyjantysis asmuo yra sąžiningas ir patikimas, pavyzdžiui, jis nėra teistas ar jam nėra iškelta byla? Kitas aspektas – įsigyjančiojo asmens profesinė kompetencija, t. y. finansų sektoriuje sukaupta valdymo ir (arba) investavimo patirtis.
Siūlomų naujų valdymo organų narių reputacija ir patirtis Ar įsigyjantysis asmuo ketina keisti banko valdymo organų sudėtį? Jei taip, turi būti atliekamas naujų valdybos narių kompetencijos ir tinkamumo vertinimas.
Įsigyjančiojo asmens finansinis patikimumas Ar siūlomas įsigyjantysis asmuo pajėgus finansuoti siūlomą įsigijimą ir ateityje išlaikyti patikimą finansinę struktūrą? Tai tikrinama vertinant verslo plano patikimumą ir banko pajėgumą užtikrinti nenutrūkstamą atitiktį priežiūros reikalavimams.
Poveikis bankui Ar bankas vis dar tenkins prudencinius reikalavimus? Pavyzdžiui, bankas neturėtų atsidurti nepalankioje padėtyje dėl to, kad dalis įsigijimo finansuojama skolintomis lėšomis. Įsigyjančiojo asmens struktūra neturėtų būti tokia sudėtinga, kad priežiūros institucija negalėtų veiksmingai prižiūrėti banko.
Ryšių su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu rizika Ar galima patikrinti, kad naudojamos lėšos nėra nusikalstamu būdu gautos pajamos ar susijusios su terorizmu? Vertinant taip pat atsižvelgiama, ar įsigijimas galėtų padidinti pinigų plovimo ar teroristų finansavimo riziką.

Daugiau informacijos apie kvalifikuotąjį akcijų paketą rasite mūsų paaiškinime.

Kas, jei naujai suformuotas bankas yra „bankas milžinas“, kuris yra per didelis, kad žlugtų?

Iš principo, ECB yra visiškai neutralus dydžio klausimu ir neragina bankų susilaikyti nuo jungimosi į didesnius subjektus. Siekiant išvengti situacijų, kai bankas yra per didelis, kad jam būtų leista žlugti, yra priimti tarptautiniu mastu suderinti standartai, pagal kuriuos dideli sisteminės svarbos bankai privalo turėti papildomus kapitalo rezervus ir (arba) nuostolių padengimo pajėgumus. Konkrečiau, Finansinio stabilumo taryba bankus grupuoja pagal tam tikrus rodiklius ir pagal tai priežiūros institucijos gali reikalauti, kad bankas turėtų papildomo kapitalo ir kapitalo nuostoliams padengti. Pasauliniu mastu tokios pačios taisyklės taikomos visiems bankams.

Be to, kiekvieną banką, nepriklausomai nuo jo dydžio, turi būti įmanoma pertvarkyti bet kuriuo metu. Kad ši galimybė būtų užtikrinta, bankai privalo turėti paprastą teisinę struktūrą ir gerus pertvarkymo planus.

Bendra pertvarkymo valdyba yra atsakinga už pertvarkymo galimybių vertinimą ir bankui taikytino minimalaus nuosavų lėšų ir tinkamų įsipareigojimų reikalavimo (MREL) nustatymą.