Ar dėl pandemijos metu taikomų pagalbos priemonių randasi įmonės zombės?

2020 m. gruodžio 14 d.

Koronaviruso pandemija stipriai sukrėtė Europos ekonomiką – matome beprecedentį ekonominio aktyvumo sumažėjimą ir didelį neapibrėžtumą visame pasaulyje. Smuko tiek vidaus, tiek išorės paklausa, dėl karantino ir susijusių suvaržymų daugybė įmonių buvo priverstos užsidaryti, o daug žmonių, kurių pajamos priklausė nuo šių įmonių, neteko darbo.

Praradus savo pajamų šaltinį daugeliui įmonių tapo sunku išsilaikyti. Siekdami padėti šioms įmonėms ir tuo pačiu apsaugoti darbo vietas bei visą ekonomiką, ECB ir šalių vyriausybės ėmė taikyti priemones, skatinančias bankus teikti paskolas įmonėms. Šios paskolos padeda stabiliai veikiančioms įmonėms įveikti krizę.

Skeptikai iškėlė klausimą, ar mūsų pagalbos priemonės taip pat remia ar net kuria įmones zombes, t. y. įmones, kurios ilgainiui negali pačios išlaikyti savo verslo ir tik paskolos dirbtinai palaiko jų gyvavimą. Ar bankai teikia paskolas įmonėms, kurios nepajėgs jų grąžinti? Ir ar dėl to neveiksnių paskolų lygis labai pakils? Panagrinėkime tai.

Net ir krizės metu bankai turi taikyti patikimus skolinimo standartus

Daug įmonių, kurios dėl karantino neteko pajamų šaltinių, buvo priverstos kreiptis į savo banką dėl paskolos. Vyriausybės sukūrė valstybines garantijų sistemas, kad bankams būtų lengviau teikti finansinę paramą nukentėjusioms įmonėms. Dėl šių garantijų bankai galėjo skolinti daugiau, nei šiaip būtų pajėgę, o gavusios paskolas daugelis įmonių galėjo tęsti savo veiklą. Bet ar tai reiškia, kad bankai skolino įmonėms zombėms?

Taisyklės, kurių bankai privalo visada laikytis skolindami, taikomos ir valstybės garantuojamoms paskoloms. Pirma, bankai visada turi įvertinti savo klientų kreditingumą, kitaip tariant, jų finansinę padėtį, ir riziką, kad paskolos nebus grąžintos. Tai reiškia, kad paskolas bankai turėtų suteikti tik tuo atveju, jei, jų manymu, skolininkas pajėgs jas grąžinti. Ši taisyklė taikoma ir valstybės garantuojamoms paskoloms, todėl tai neturėtų skatinti bankų skolinti įmonėms zombėms. ECB ne kartą pabrėžė, kad bankai turi taikyti patikimus skolinimo standartus.

Bankai turi nuolat vertinti skolininkų kreditingumą

Antra taisyklė, kurios bankai visada privalo laikytis, yra tai, kad jie turi nuolat vertinti riziką, susijusią su jau suteiktomis paskolomis. Tai leidžia bankams dar ankstyvoje stadijoje nustatyti, kada paskolos gavėjai susiduria su finansiniais sunkumais ir laiku rasti tinkamus sprendimus kitais atžvilgiais patikimiems klientams. Tai taip pat leidžia bankams pakankamai anksti atsidėti užtektinai pinigų, kad apsisaugotų nuo tikėtinų nuostolių. Tai vadinama atidėjiniais nuostoliams padengti.

Dėl tam tikrų taikomų pagalbos priemonių bankams buvo sunku nustatyti, ar skolininkas patiria sunkumų. Paprastai akivaizdžiausias rodiklis yra laiku nesumokėtos įmokos. Krizės metu daugelyje šalių bankai savo iniciatyva arba pagal nacionalinį moratoriumą suteikė paskolos gavėjams galimybę atidėti paskolos įmokų mokėjimą. Taigi bankai negali skolininkų rizikingumo vertinti mechaniškai, bet turi remtis kokybiškesne informacija, o tam jie turi įdiegti veiksmingas rizikos vertinimo ir išankstinio perspėjimo sistemas.

Tam, kad įmonės zombės būtų atpažintos anksti net ir krizės metu, ECB nurodė bankams turėti pakankamai pajėgumų skolininkų ir suteiktų paskolų padėčiai stebėti. Be to, vertindami bankai turėtų labiau kliautis ir ekspertų nuomone. Bankai taip pat privalo geriau pasirengti tikėtiniems nuostoliams. Pasibaigus laikotarpiui, kuriam buvo atidėtas įmokų mokėjimas, blogų paskolų skaičiaus augimą gali padėti suvaldyti pakankamo dydžio atidėjiniai nuostoliams padengti.

Kapitalo rezervai ir yra skirti krizės laikotarpiui

Šios krizės metu bankai susiduria su dilema. Viena vertus, jie turėtų skolinti tiek pat ar net daugiau. Tačiau, kita vertus, išaugusi rizika mažina bankų galimybes skolinti, nes jie turi padengti didesnius nuostolius.

Siekdamas padėti bankams išspręsti šią dilemą, ECB jiems leido naudotis kapitalo rezervais, kitaip tariant, pinigais, kuriuos jie sukaupė sunkmečiui. Bankams leista naudotis šiais rezervais, kad jie galėtų išduoti naujų paskolų arba padengtų su jau išduotomis paskolomis susijusius nuostolius. Kartu su kitomis pagalbos priemonėmis tai sudarė bankams galimybę ir toliau teikti paskolas nepaisant padidėjusio rizikos lygio. Tai nereiškia, kad bankams buvo leista eiti į kompromisus dėl jų skolinimo standartų ar rizikos valdymo.

Modeliavimas rodo, kad ekonominė padėtis būtų blogesnė, jei bankams nebūtų buvę leista naudotis kapitalo rezervais. Bankai juk ir kaupia kapitalo rezervus pakilimo laikotarpiais tam, kad galėtų jais pasinaudoti sunkmečiu.

Gyvybiškai svarbi pagalba ekonomikai, o ne zombių gyvybės palaikymas

ECB pagalbos priemonės, valstybės garantijos ir atidėti įmokų mokėjimai padėjo sušvelninti bendrą koronaviruso sukeltos krizės poveikį ekonomikai. Visa tai suteikė gyvybiškai svarbią pagalbą patikimoms, tačiau per krizę lėšų pritrūkusioms įmonėms. Rizikos valdymo taisyklės ir ECB lūkesčiai, kurių bankai turėjo laikytis, taip pat turėjo užkirsti kelią tam, kad būtų padedama įmonėms zombėms.

Šia nuostata buvo vadovaujamasi kuriant pagalbos ir priežiūrines apsaugos priemones. Tačiau kadangi priemonės yra naujos, o paskolų suteikta daug, yra rizikos, kad skolinimas negyvybingoms įmonėms gali būti nepastebėtas. Todėl bankai, jų auditoriai, priežiūros institucijos ir politikos formuotojai turi ir toliau kartu dėti pastangas šiai rizikai suvaldyti.