„Kitai audrai esame pasirengę geriau“

ECB priežiūros valdybos pirmininkės Danièle Nouy interviu Priežiūros naujienlaiškiui, 2018 m. lapkričio 14 d.

Šių metų pabaigoje savo penkerių metų kadenciją baigianti ECB priežiūros valdybos pirmininkė Danièle Nouy teigia, kad Europos bankų priežiūra yra geriau pasirengusi atremti naujas krizes ir kad po „Lehman Brothers“ žlugimo bankai tapo atsparesni. Tačiau, pasak jos, Europa turi ir toliau stiprinti bankų sąjungą, o bankų sektorius – labiau konsoliduotis ir didinti pelningumą.

Prieš dešimt metų žlugo „Lehman Brothers“, prieš penkerius metus pradėjote vadovauti ECB Bankų priežiūrai, prieš ketverius – sukurtas Bendras priežiūros mechanizmas (BPM). Ar Europos bankai tapo stipresni ir patikimesni?

Per pastaruosius dešimt metų bankai neabejotinai tapo stipresni ir patikimesni. Jie turi sukaupę daugiau kapitalo negu prieš krizę ir tas kapitalas yra geresnės kokybės. 2018 m. antrojo ketvirčio pabaigoje į nekintamą svarbių įstaigų imtį įtrauktų bankų CET 1 kapitalo rodiklis pasiekė 13,8 %, nepaisant to, kad dalį savo kapitalo rezervų bankai išleido savo balansams išvalyti. Be to, įvedus naujų taisyklių, pavyzdžiui, dėl padengimo likvidžiuoju turtu rodiklio ir grynojo pastovaus finansavimo rodiklio, bankai pagerino savo finansavimo ir likvidumo padėtį.

Tad šiuo metu bankai yra geriau pasirengę sukrėtimams, jeigu tokių kiltų ateityje. Kai kuriuose bankuose tebėra likę įsisenėjusių neveiksnių paskolų, tačiau jie daro pažangą šioje srityje. Neveiksnių paskolų lygis per pastaruosius ketverius metus sumažėjo 30 % – nuo 2014 m. buvusio 1 trilijono iki 680 milijardų eurų.

Visa tai padarė bankų sektorių atsparesnį. Tačiau turime ir toliau dirbti siekdami užtikrinti, kad bankams netektų kovoti su nauja krize nepašalinus ankstesnės krizės padarinių. Būtų naivu manyti, kad daugiau krizių nebebus, todėl turime būti pasirengę. Ir mes esame pasirengę. Sukurta nauja Europos krizių ir bankų žlugimo valdymo sistema. Tad galimas krizes galėsime atremti veiksmingai ir koordinuotai, bendradarbiaudami su Bendra pertvarkymo valdyba ir Europos Komisija.

Kokie, Jūsų manymu, kol kas didžiausi Europos priežiūros laimėjimai ir ką dar reikėtų tobulinti?

Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą, – kaip greitai Europos bankų priežiūros sistema buvo sukurta. Sprendimas ją sukurti buvo priimtas 2012 m. birželio mėn., o vos po dvejų metų ji jau veikė visu tempu. Mums pavyko per labai trumpą laiką sukviesti specialistus iš visos Europos, parengti pagrindines metodikas ir įdiegti reikalingus procesus. Manau, kad tai iš tiesų didžiulis laimėjimas.

Per pastaruosius ketverius metus visoje euro zonoje įtvirtinome nešališką ir nuoseklią priežiūrą. Taip padėjome gerokai sumažinti bankų sektoriuje kylančią riziką. Jau minėjau mūsų nuveiktą darbą neveiksnių paskolų mažinimo srityje, taip pat galėčiau paminėti mūsų tikslines vidaus modelių peržiūras, mūsų darbą bankų vidaus valdymo klausimais, mūsų testavimus nepalankiausiomis sąlygomis ir dar daug kitų.

Tačiau, žinoma, tai ne viskas. Bankams sudarėme vienodas veiklos sąlygas: ne tik taikydami vienodus aukštus priežiūros standartus visoje euro zonoje, bet ir prisidėdami prie atitinkamos teisinės bazės suderinimo. Tačiau, būdami priežiūros institucija, šioje srityje turime nedaug galios – taisyklių derinimas yra teisės aktų leidėjų kompetencija. O jiems dar yra ką veikti: Europos bankų priežiūrai reikia Europos mastu galiojančių taisyklių.

Kartais atrodo, kad priežiūros institucijos neturi aiškios nuomonės: liepia bankams ieškoti naujų būdų pelnui gauti, bet neprisiimti per daug rizikos, konsoliduotis, bet netapti per dideliems, kad žlugtų. Tad į ką labiausiai priežiūros institucijos kreipia dėmesį vertindamos bankus?

Apskritai bankai turi dirbti pagal tinkamus ir patikimus verslo modelius, kad galėtų teikti paslaugas Europos bendrovėms, mažoms ir vidutinėms įmonėms bei namų ūkiams. Tai reiškia, kad jų verslo modeliai turi būti tvarūs, taigi pelningi. Europoje yra ir tokių bankų, kurie neuždirba tiek, kiek jiems kainuoja jų kapitalas, o tai ilgainiui nėra tvaru. Jeigu bankai neuždirba pelno, jie negali sukaupti reikalingo kapitalo rezervo, o tai gali paskatinti juos prisiimti per daug rizikos.

Tad galiausiai tai yra pusiausvyros klausimas. Bankai privalo dirbti pelningai, bet tai neįmanoma neprisiimant rizikos. Iš tiesų rizikavimas yra bankų veiklos esmė. Svarbu, kad bankai gebėtų tą riziką tinkamai nustatyti, valdyti ir mažinti. „Per daug rizikos“ yra tada, kai bankas prisiima jos tiek, kad nebesugeba jos suvaldyti ir padengti. Būtent į tai mes, priežiūros institucijos, kreipiame daugiausia dėmesio, t. y. kaip bankas valdo savo riziką.

Kalbant apie Europos bankų sektoriaus konsolidaciją – jeigu bankai galėtų konsoliduotis veikdami keliose valstybėse narėse ir todėl turėtų didesnę rinkos dalį, būtų lengviau sustiprinti bankų sektorių. Be to, turint sveiką tarpvalstybinę bankų rinką būtų galima decentralizuoti riziką visame bankų sektoriuje ir taip sumažinti sisteminio žlugimo tikimybę. Žinoma, reguliavimas šioje srityje taip pat pagerėjo. Teisės aktų leidėjai priėmė naujų taisyklių, pavyzdžiui, reikalavimą, kad sisteminės svarbos bankai turėtų didesnį papildomą kapitalo rezervą – minimalų nuosavų lėšų ir tinkamų įsipareigojimų reikalavimą (MREL) ir reikalavimą dėl bendro nuostolių padengimo pajėgumo (TLAC). Be viso to, dar įdiegtos procedūros, pagal kurias netgi didelio banko žlugimo procesas galėtų vykti tvarkingiau.

Ne kartą esate pabrėžusi, kad bankų priežiūros tikslas nėra gelbėti visus bankus ir kad visada bus bankų, kurie žlugs. Koks pačios ECB Bankų priežiūros požiūris į rizikos valdymą, kitaip sakant – kokia jos norima prisiimti rizikai?

Mūsų siekis – atspari ir tinkamai veikianti bankų rinka. O kad rinka veiktų tinkamai, žlugimas neturi būti neįmanomas. Jeigu nebūtų baimės žlugti, nebūtų ir konkurencijos, rinkos prarastų dinamiškumą, progresas sustotų. Nulinės žlugimo galimybės politika yra ir neįmanoma, ir nepageidaujama. Taigi, iškilus būtinybei, esame pasirengę priimti tai, kas neišvengiama, ir paskelbti banką „žlungančiu arba galinčiu žlugti“.

Negalime bet kokia kaina neleisti bankui žlugti ir to nedarysime. Vietoj to, mes mažiname žlugimo riziką ir padarinius. Todėl prižiūrime bankus ir darome tai nešališkai, galvodami apie ateitį ir atsižvelgdami į riziką. Tuo pat metu glaudžiai bendradarbiaudami su Bendra pertvarkymo valdyba rengiamės galimiems bankų žlugimams. Be to, reikalaujame, kad bankai rengtų prasmingus ir racionalius gaivinimo ir pertvarkymo planus.

„Banco Popular“, „Veneto Banca“, „Banca Popolare di Vicenza“… Ar nemanote, kad šių bankų žlugimas buvo ECB Bankų priežiūros nesėkmė? Kodėl jų bėdos nebuvo identifikuotos per 2014 m. atliktą išsamų vertinimą, juk tuomet jas būtų buvę galima išspręsti pigiau?

Na, jau pačioje pradžioje šie bankai buvo pripažinti labai silpnais. Kai perėmėme priežiūrą, nuodugniai išanalizavome jų silpnąsias vietas ir paprašėme imtis priemonių tvarumui atkurti. Tačiau jie reikalingų priemonių nesiėmė arba ėmėsi nepakankamai ir pavėluotai. Tad jų padėtis tik blogėjo. Galiausiai vienintelis galimas sprendimas buvo paskelbti juos žlungančiais arba galinčiais žlugti.

Pasigirsta vis daugiau raginimų kurti tikrus paneuropinius bankus, jau vien dėl to, kad būtų apribota pasaulinio lygio investicinių bankų įtaka. Kaip, Jūsų nuomone, galima tai pasiekti?

Kaip jau minėjau, Europoje vis dar yra bankų, kurie neuždirba tiek, kad galėtų padengti savo kapitalo kainą. Kurį laiką tai įmanoma, bet ne amžinai – tai tiesiog nėra tvaru. Per mažo pelningumo priežasčių yra keletas. Viena jų – Europos bankinių paslaugų pasiūlos pertekliniai pajėgumai. O vienas iš būdų pelningumui padidinti – didesnė konsolidacija nacionaliniu arba Europos lygmeniu.

Sukūrus bankų sąjungą bankams atsirado daugiau galimybių jungtis. Išsiplėtė galimų partnerių ratas. Tad ateityje, ko gero, bus daugiau tarpvalstybinių susijungimų. Tai padės ne tik optimizuoti bankų sektorių, bet ir pagilinti Europos finansinę integraciją.

Tačiau priežiūros institucijos nesprendžia, kurie susijungimai yra pageidaujami, o kurie – ne. Tai yra bankininkų ir rinkos dalyvių reikalas. Mūsų vaidmuo šiuo klausimu yra patikrinti, ar susijungiančių bankų lūkesčiai yra pagrįsti ir ar naujo subjekto verslo modelis turi tvirtą pagrindą ir yra pagrįstas patikimu scenarijumi, ir, kai priimame sprendimą dėl veiklos leidimo suteikimo, iškelti, jeigu reikia, tam tikrų sąlygų. Šiuo požiūriu labai naudinga tai, kad bankai šiuo metu yra vienodai prižiūrimi visoje euro zonoje. Akivaizdu, kad sumažinus fragmentaciją ir labiau suderinus teisinį pagrindą būtų sudarytos geresnės sąlygos kurtis europinėms tarpvalstybinėms bankų grupėms.

Dirbate kartu su 19 nacionalinių institucijų, kurių kiekviena turi savą istoriją, patirtį, žinių ir kompetencijų. Kokie, Jūsų nuomone, didžiausi tokio darbo pranašumai ir iššūkiai?

Iššūkių, žinoma, yra daug. Tai ir nepakankamai suderinta teisinė bazė, ir darbas su skirtingomis kalbomis ir kultūromis. Norint suburti priežiūros specialistus iš 19 šalių ir 26 nacionalinių institucijų, reikia didelio atsidavimo ir nemažai pastangų. Tačiau nuostabu matyti, kaip specialistai iš visos Europos dirba kartu, kaip nustatydami geriausios priežiūros praktikos pavyzdžius, jais sekdami ir mokydamiesi vieni iš kitų jie tobulina priežiūrą ir kaip puoselėja bendrą Europos kultūrą.

Toks bendras darbas turi daug pranašumų ir tikrai yra vertas visų pastangų. Europinė priežiūros specialistų komanda gali nuveikti daug daugiau negu nacionalinė. Įvairūs požiūriai padeda priežiūros specialistams rasti geresnius sprendimus. Be to, taip galima įveikti nacionalinį šališkumą, kuris dažnai kiša koją gerai priežiūrai. Europinė bankų priežiūra reiškia, kad visoje euro zonoje visus bankus galima prižiūrėti vienodai griežtai ir nešališkai. Galiausiai kartu esame stipresni ir tiek bankai, tiek priežiūros institucijos bus geriau pasirengę atremti kitą audrą.

Kokių pagrindinių sudedamųjų dalių reikia, kad būtų užbaigtas bankų sąjungos kūrimas? Ir kokia, Jūsų nuomone, stiprios bankų sąjungos reikšmė Europai?

Pradedant nuo antrojo klausimo, logika yra gana aiški. Stipri bankų sąjunga reiškia, kad bankai yra saugesni, patikimesni ir pajėgesni patikimai remti Europos bendroves ir namų ūkius. Tai – svarus indėlis siekiant užtikrinti gerą ekonomikos būklę.

Toks būtų atlygis, bet kad galėtume jį gauti, pirmiausia turime užbaigti bankų sąjungos kūrimą. Jau išsakiau tikro europietiško bankams skirto taisyklių sąvado poreikį. Fragmentuota reglamentavimo sistema nepadeda kurti tikros bankų sąjungos. Kita vertus, matome daug rinką skaidančios izoliacijos. Taigi vis dar yra užtvarų, kurias reikia griauti. Turiu omenyje kliūtis, kurios, pavyzdžiui, trukdo pasinaudoti kapitalo, likvidumo ir didelių pozicijų reikalavimų netaikymu tarpvalstybiniu lygiu.

Turime būti solidarūs, o Europos indėlių garantijų sistema ir yra viena iš solidarumo formų. Dėl BPM euro zonos bankuose gerokai sumažėjo rizikos lygis, tad atėjo laikas žengti šį žingsnį. Mums taip pat reikia sukurti Europos finansinio stabilumo stiprinimo priemonę Bendram pertvarkymo fondui.

Kas Jums kelia didžiausią nerimą dėl Europos institucinės struktūros?

Svarbiausia – ambicija ir greitis. Labiausiai jaudinuosi dėl to, kad, siekdama užbaigti kurti bankų sąjungą, Europa gali veikti nepakankamai ir pavėluotai. Prisiminimams apie krizę blėstant, gali nugalėti nacionaliniai interesai, o ryžtas imtis europinių reformų – susilpnėti. Dėl to ateityje gali kilti problemų. Europos teisės aktų leidėjai pasielgė labai drąsiai ir labai teisingai nusprendę pereiti nuo nacionalinės prie Europos bankų priežiūros. Dabar, kai jau esame pusiaukelėje, sustoti negalime – tai netinkama vieta, jeigu užkluptų kita audra. Turime pasiekti užsibrėžtą tikslą. Einant pirmyn, ištikus krizei, patiriamos išlaidos būtų mažesnės, o pakilimo metu gaunama nauda – didesnė.

Ir paskutinis klausimas – kokią Europos bankų priežiūrą įsivaizduojate po penkerių metų?

Nuo Europos bankų priežiūros įsteigimo 2014 m. padaryta didelė pažanga. Mes nuo nulio sukūrėme puikiai veikiantį priežiūros aparatą. Tačiau natūralu, kad prabėgus vos ketveriems metams yra dalykų, kuriuos dar galėtume patobulinti. Reikia patobulinti sprendimų priėmimo būdus – realaus įgaliojimų delegavimo įtvirtinimas BPM sistemoje būtų didelė pagalba. Be to, reikia dar labiau paprastinti procesus, ypač tam, kad išvengtume nacionalinių priežiūros institucijų ir ECB darbo dubliavimo. Taip pat reikia skatinti keitimąsi informacija ir patirtimi tarp nacionalinių priežiūros institucijų ir ECB. Ir apskritai turime iki galo suvokti, kad euro zonoje bankų priežiūros institucijos turi europinius įgaliojimus, nepriklausomai nuo to, ar jos yra Paryžiuje, Frankfurte, Briuselyje ar Madride.