Kas yra vidaus modeliai?

2021 m. balandžio 6 d. (atnaujinta 2021 m. lapkričio 3 d.)

Vidaus modeliai – tai statistiniai modeliai, kuriuos bankai gali naudoti savo kapitalo poreikiui įvertinti. Kapitalo dydis priklauso nuo banko prisiimamos rizikos – kuo didesnė rizika, tuo didesnis turėtų būti kapitalas.

Pagal ES bankininkystės taisykles reikalaujama, jog bankai turėtų pakankamai kapitalo, kad galėtų padengti nenumatytus nuostolius (tai vadinama „kapitalo reikalavimais“). Galima šių nuostolių suma priklauso nuo banko portfelių rizikos.

Kai bankas vertina šią riziką siekdamas nustatyti, ar jis atitinka kapitalo reikalavimus, jis gali naudoti:

• standartizuotą metodą, kurį nustato reguliavimo institucijos, arba
• savo vidaus modelius, kurie turi atitikti specialias sąlygas, kurias taip pat nustato reguliavimo institucijos.

Bankai turi gauti aiškų savo priežiūros institucijos leidimą naudoti vidaus modelius.

Priežiūra – iš arčiau. Kodėl bankams reikia turėti kapitalo?

Kaip tai veikia?

Skaičiavimas, kiek kapitalo bankas turėtų turėti

Norėdami įvertinti, ar bankas turi pakankamai kapitalo, naudojame tokius kapitalo pakankamumo koeficientus kaip bendro 1 lygio nuosavo kapitalo pakankamumo (CET1) koeficientas. Bankų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose CET1 kapitalas apibrėžiamas kaip aukščiausios kokybės kapitalas. Jis paprastai apima akcijas, nepaskirstytąjį pelną ir kitus rezervus. CET1 koeficientas rodo santykį tarp banko CET1 kapitalo ir jo pagal riziką įvertinto turto.

Pagal riziką įvertintas turtas yra banko portfelių rizikos matas. Jis parodo, koks rizikingas yra banko turtas. Banko turtas paprastai apima klientams suteiktas paskolas ir grynuosius pinigus, trumpai tariant, viską, kas jam priklauso.

Banko CET1 koeficientas padidėja, jei padidėja jo kapitalas (pvz., bankas išleidžia naujas akcijas arba nepaskirsto pelno) arba jei sumažėja pagal riziką įvertintas turtas (pvz., bankas sumažina savo portfelio riziką parduodamas turtą arba pakeisdamas jį mažiau rizikingu turtu).

Pagal standartizuotą metodą bankai savo turtui taiko standartinius rizikos koeficientus. Kita vertus, taikydami vidaus modelius bankai patys įvertina riziką. Kadangi šie modeliai yra pritaikyti konkrečiam bankui, riziką galima įvertinti tiksliau, todėl kapitalas yra panaudojamas veiksmingiau ir rizika yra geriau valdoma. Vidiniai kredito rizikos vertinimo modeliai leidžia įvertinti įvairius rizikos parametrus, pavyzdžiui, kokia yra tikimybė, kad konkreti paskola nebus grąžinta per vienus metus, arba kiek nuostolių bankas patirs tokiu atveju.

Bankai, nusprendę naudoti vidaus modelius, turi investuoti į aukštos kokybės modelių kūrimą ir priežiūrą. Jie turi turėti patikimas vidaus patvirtinimo ir kontrolės procedūras.

Vidaus modelių priežiūra

Jei vidaus modeliai nėra reguliariai atnaujinami ir atidžiai stebimi, kai kuriais atvejais banko rizika gali būti nepakankamai įvertinta. Todėl bankų priežiūros institucijos turi atidžiai stebėti bankų vidaus modelius.

Jei bankas nori naudoti savo modelius, jis turi gauti priežiūros institucijos leidimą. Prieš suteikdama tokį leidimą, priežiūros institucija patikrina, ar bankas tenkina taikomus reikalavimus.

2016–2021 m. atlikome didelės apimties tikslinę bankų vidaus modelių peržiūrą (TVMP projektas). Vienas iš tikslų buvo užtikrinti, kad bankai laikytųsi reguliavimo institucijų nustatytų reikalavimų, ir taip sumažinti pagal riziką įvertinto turto nenuoseklumus ir nepagrįstus (t. y. neatspindinčius rizikos) skirtumus.

Tikslinė vidaus modelių peržiūra (TVMP projektas)

Be to, mūsų vadove dėl vidaus modelių išdėstėme, kaip mes aiškiname ES teisėje nustatytas nuostatas dėl vidaus modelių.

Papildomos apsaugos priemonės

Reguliavimo institucijos nusprendė nustatyti papildomą apsaugos priemonę – kapitalo poreikio žemutinę ribą. Po to, kai ji bus visiškai įgyvendinta, bankų pagal riziką įvertinto turto, apskaičiuoto pagal tokius vidaus modelius, vertė negalės nukristi žemiau 72,5 % tam tikram bankui apskaičiuotos vertės, taikant standartizuotą metodą (tokią ribą nustatė priežiūros institucijos).

Ši kapitalo poreikio žemutinė riba buvo nustatyta kaip apsaugos priemonė, siekiant sumažinti pernelyg didelį pagal riziką įvertinto turto kintamumą ir užtikrinti, kad pagal riziką įvertinto kapitalo koeficientai būtų labiau palyginami.