Dažnai užduodami klausimai apie ECB vadovus dėl vidaus kapitalo pakankamumo vertinimo proceso (ICAAP) ir vidaus likvidumo pakankamumo vertinimo proceso (ILAAP)

ECB patirtis rodo, kad ICAAP ir ILAAP būtina tobulinti beveik visose įstaigose. Didelė pažanga padaryta tik kai kurių svarbių įstaigų ICAAP ir ILAAP.

ICAAP ir ILAAP yra labai svarbūs įstaigų kapitalo ir likvidumo pakankamumo valdymui. Svarbių įstaigų ICAAP ir ILAAP tobulinimą ECB vykdo pagal daugiametį planą. Po intensyvių diskusijų su įstaigomis ir kitais sektoriaus dalyviais dėl 2017 m. paskelbto gairių projekto ir atsižvelgdamas į jų metu gautas pastabas ECB patobulino ir papildė priežiūrines rekomendacijas dėl ICAAP ir ILAAP. Svarbu pabrėžti, kad svarbios įstaigos yra raginamos vadovuose išdėstytus ECB priežiūrinius lūkesčius nedelsiant įgyvendinti praktiškai, net jeigu ECB priežiūros specialistai juos pradės taikyti tik nuo 2019 m. sausio 1 d. Jeigu svarbios įstaigos nuspręstų vadovautis šiais vadovais, jos yra raginamos tai daryti glaudžiai bendradarbiaudamos su savo jungtinėmis priežiūros grupėmis (JPG) ir iš anksto joms pranešti apie savo padėtį ir planus.

Pažymėtina, kad nuo pirmųjų lūkesčių dėl ICAAP ir ILAAP paskelbimo 2016 m. sausio mėn. bendra vadovų koncepcija nesikeitė. ECB šiuos lūkesčius tik tikslino trimis etapais: 2017 m. vasario mėn., 2018 m. kovo mėn. ir, paskelbdamas galutines versijas, 2018 m. lapkričio mėn.

2019 m. svarbios įstaigos informaciją apie ICAAP ir ILAAP (įskaitant, pvz., ICAAP formą) savo JPG teikia už 2018 m. gruodžio 31 d. pasibaigusį laikotarpį. ECB šiuos vadovus svarbių įstaigų ICAAP ir ILAAP vertinime pradės naudoti tik nuo 2019 m. sausio 1 d.

Tikimasi, kad 2019 m. teikdamos duomenis ir informaciją ECB apie ICAAP ir ILAAP, svarbios įstaigos atsižvelgs į naujai paskelbtus vadovus. Pažymėtina, kad nuo pirmųjų lūkesčių dėl ICAAP ir ILAAP paskelbimo 2016 m. sausio mėn. bendra vadovų koncepcija nesikeitė. ECB šiuos lūkesčius tik tikslino trimis etapais: 2017 m. vasario mėn., 2018 m. kovo mėn. ir, paskelbdamas galutines versijas, 2018 m. lapkričio mėn. Be to, vadovai visiškai atitinka 2016 m. sausio mėn. paskelbtus lūkesčius dėl ICAAP ir ILAAP. Svarbu pažymėti, kad informacija apie ICAAP ICAAP formoje turėtų būti teikiama vadovaujantis ekonominiu požiūriu.

Kadangi požiūris į ICAAP ir ILAAP bei jam tenkantis vaidmuo skirtingose valstybėse narėse labai skiriasi, svarbių įstaigų taikoma praktika yra labai nevienalytė. Apie skirtumus, susijusius su ICAAP, be kita ko, galima spręsti, pavyzdžiui, iš to, koks vaidmuo įstaigų valdymo ir sprendimų priėmimo procese ICAAP tenka apskritai, taip pat iš ekonominio ir normatyvinio (reguliavimo) požiūrių ir iš bendro ICAAP taikymo, t. y. ar laikomasi veiklos tęstinumu ar netęstinumu grindžiamo požiūrio. Kai kuriose valstybėse narėse ICAAP ir ILAAP yra laikomi pagrindiniais įstaigų rizikos valdymo procesais, tačiau kitose jie siejami su priežiūros institucijoms teikiamų ataskaitų dėl kapitalo ir likvidumo pakankamumo rengimu arba taip sinonimiškai vadinamos pačios ataskaitos. ECB vertinimu, didelė pažanga padaryta tik kai kurių svarbių įstaigų ICAAP ir ILAAP.

Visos svarbios įstaigos raginamos tobulinti savo ICAAP ir ILAAP. Tikimės, kad neseniai paskelbtos gerokai išsamesnės vadovų versijos padės tai padaryti.

Visų pirma, ICAAP ir ILAAP yra svarbi Europos bankų priežiūros priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo proceso (SREP) dalis. Į juos atsižvelgiama atliekant visų kitų SREP elementų vertinimus ir nustatant 2 ramsčio kapitalo ir likvidumo reikalavimus. Numatoma, kad ateityje ICAAP ir ILAAP priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo procese (SREP) teks vis didesnis vaidmuo.

ICAAP ir ILAAP yra pagrindiniai įstaigų atsparumo veiksniai. Todėl ECB kasmet vertina šiuos procesus atlikdamas SREP. Jeigu ECB nustatytų kokių nors trūkumų, jis galėtų taikyti priežiūros priemones konkrečios įstaigos problemoms spręsti. Tokios priemonės galėtų būti ir papildomų kapitalo ar likvidumo reikalavimų nustatymas, siekiant pašalinti padidėjusį netikrumą dėl įstaigos rizikos valdymo ir paskatinti svarbias įstaigas šias problemas spręsti.

ECB daugiausia dėmesio skiria tam, kad bankų sektorius būtų stabilus; tai daroma užtikrinant, kad įstaigos palaikytų veiklos tęstinumą. Taigi ICAAP vadove aprašyta, kaip ICAAP turėtų prisidėti prie įstaigų veiklos tęstinumo, užtikrindamas pakankamą padengimo kapitalu lygį. Nuo 2016 m. sausio mėn. ECB nuolat ragino svarbias įstaigas pereiti nuo netęstinumo požiūriu grindžiamų metodikų prie metodikų, kuriomis siekiama užtikrinti veiklos tęstinumą.

Ir ICAAP, ir ILAAP yra pagrįsti dviem vienodai svarbiais ir vienas kitą papildančiais požiūriais – ekonominiu ir normatyviniu. Taikant abu požiūrius, rizikas, su kuriomis įstaiga susiduria, ir įstaigos kapitalo bei likvidumo pakankamumo padėtį galima aiškiai pamatyti iš labai skirtingų perspektyvų. Kad galėtų įvertinti jai kylančias rizikas, įstaiga turėtų apsvarstyti galimybę savo kapitalo ir likvidumo pakankamumą valdyti taikant ir normatyvinį, ir ekonominį požiūrius.

Įstaigos privalo tenkinti 1 ramsčio ir 2 ramsčio kapitalo bei likvidumo reikalavimus bet kuriuo metu (pagal normatyviniu požiūriu grindžiamą vertinimą). Tačiau, kaip parodė pastarojo meto finansų krizė, siekiant užtikrinti, kad įstaiga bet kuriuo metu būtų pajėgi išlikti, remtis vien tokiu požiūriu nepakanka. Pavyzdžiui, kai kurios įstaigos atrodė esančios geros būklės reguliuojamojo kapitalo požiūriu, tačiau joms sunkiai sekėsi užtikrinti pakankamo lygio likvidumą ir finansavimą, nes jų sandorio šalys, nepakankamai pasitikėdamos šiomis įstaigomis, jų nebepripažino patikimomis sandorio šalimis. Šios sandorio šalys žinojo, kad tokių įstaigų ekonominė būklė suprastėjo, tačiau tai (kol kas) neatsispindėjo įstaigų balansuose ir, pavyzdžiui, jų reguliuojamojo kapitalo rodikliuose. Tokioms įstaigoms apibūdinti literatūroje vartotas terminas „bankai zombiai“.

Tad vienas požiūris negali pakeisti kito. Abu požiūriai turėtų vienas kitą papildyti ir, visų pirma, vienas kitą sustiprinti.

Praeityje kai kurios svarbios įstaigos naudojo ICAAP metodikas, kurias jos vadino veiklos tęstinumu grindžiamomis metodikomis. Pagrindinė tokių metodikų prielaida – tuo momentu (t₀) pamatyti, ar įstaigos vis tiek atitiktų reguliuojamųjų ir priežiūrinių nuosavų lėšų poreikius, jeigu pasireikštų rizikos, kurias jos kiekybiškai įvertino savo ICAAP ateinantiems 12 mėnesių. Iš esmės tame vertinime įstaigos iš savo dabartinių (t₀) nuosavų lėšų savo balansuose atėmė dalį, kuri buvo reikalinga patenkinti priežiūrinio (reguliuojamojo) kapitalo poreikius. Tada jos palygino gautą skirtumą – kartais vadinamą laisvomis nuosavomis lėšomis – su kiekybiškai įvertinta rizikos pozicija. Į apskaičiuotą riziką įtrauktos visos rizikos, kurios ateinančius 12 mėnesių galėtų potencialiai veikti reguliuojamąsias nuosavas lėšas ir 1 ramsčio koeficientus. Gana dažnai rizika būdavo kiekybiškai įvertinta naudojant modelius, kuriuose, pavyzdžiui, rizikos vertė (angl. value‑at‑risk, VaR) matuota esant 99 % patikimumo lygiui (kai kuriais atvejais buvo pasirinkti mažesni patikimumo lygiai siekiant atsižvelgti į įstaigų veiklos tęstinumo aspektą, priešingai nei pagal požiūrį, grindžiamą veiklos netęstinumu).

Tai yra įstaigų turėtos nuosavos lėšos lygintos su jų 1 ir 2 ramsčių kapitalo reikalavimų ir visų per ICAAP kiekybiškai įvertintų rizikų (kredito rizikos, rinkos rizikos, operacinės rizikos, BKPNR ir kt.) t₀ momentu suma.

Normatyvinis požiūris, kaip aprašyta ICAAP vadove, yra kitoks, nes pagal jį nenumatoma atskiro ICAAP rizikos kiekybinio įvertinimo t₀ momentu. Vietoj to, svarbios įstaigos turėtų t₀ momentu nustatyti 1 ramsčio koeficientus ir palyginti juos su savo išorės kapitalo reikalavimais (1 ramsčio, 2 ramsčio kapitalo reikalavimais, rezervais) ir rekomenduojamu 2 ramsčio kapitalu. Tai atliekama dar kartą po vienų metų prognozuojant 1 ramsčio kapitalo koeficientus t₁ ir paskesniems, bent t₂ ir t₃, metams. Šiose prognozėse turėtų būti atsižvelgiama į visus veiksnius, kurie daro poveikį būsimiems 1 ramsčio kapitalo koeficientams pagal atitinkamus scenarijus. Tai apima pagal riziką įvertinto turto, o kartu pelno ir nuostolio bei kitus nuosavų lėšų pokyčius, kylančius dėl kreditų, kurių įsipareigojimai nevykdomi, rinkos kainų pokyčių, palūkanų normų pokyčių ir t. t.

Normatyvinį požiūrį galima palyginti su tuo, ką daugelis įstaigų darė planuodamos savo reguliuojamąjį kapitalą. Vis dėlto, svarbios įstaigos turėtų suprasti, kad ECB lūkesčiai, susiję su kapitalo planavimu, akivaizdžiai viršija tai, ką daugelis įstaigų darė praeityje, pavyzdžiui, nustatydamos nepalankiuosius scenarijus ir prielaidų, susijusių su nepalankiuosiuose scenarijuose vertinamais būsimais pokyčiais, nepalankumo lygius.

Ne, jos neturėtų to daryti. Vis dėlto, ECB tikisi, kad svarbios įstaigos vadovausis rizikos ribojimo ir konservatyvumo principais. Tai reiškia, kad nustatydamos parametrus ir kitas prielaidas, kuriomis grindžiamos jų rizikos kiekybinio įvertinimo metodikos ekonominiu požiūriu, jos iš esmės neturėtų būti mažiau konservatyvios.

To nereikėtų painioti su priežiūros institucijų taikomomis apatinėmis ribomis. Kaip numatyta EBI SREP gairėse, priežiūros institucija 1 ramsčio apatinę ribą taiko konkrečioms rizikoms.

Apskritai vadovai nėra teisiškai privalomi, tad jie nepakeičia jokių taikytinų teisės aktų, kuriais įgyvendinamos KRD IV 73 ir 86 straipsnių nuostatos, ir nėra už juos viršesni. Jeigu nutiktų taip, kad tam tikrais atvejais vadovai neatitiktų taikytinos teisės nuostatų, vertindamas svarbių įstaigų ICAAP ir ILAAP ECB taikytų pastarąsias. Vis dėlto ECB vadovus rengė glaudžiai bendradarbiaudamas su nacionalinėmis kompetentingomis institucijomis ir todėl mano, kad tarp vadovų ir taikytinos teisės nuostatų prieštaravimų atsirasti neturėtų.

Ne, ECB pačiuose vadovuose nurodo, kad toks vertinimas būtų klaidingas, nes valdymo rezervo samprata nebūtinai reiškia, kad prie galiojančio teisinio minimumo papildomai nustatomi nauji būtino minimalaus kapitalo (likvidumo) reikalavimai. Nors paprastai valdymo rezervas turėtų būti didesnis už nulį, įstaigai gali pavykti įrodyti, kad, priklausomai nuo vertinamo scenarijaus, net ir nuliui lygus valdymo rezervas leistų jai tvariai laikytis savo verslo modelio. Valdymo rezervo sampratoje tik nurodoma, kad įstaigos paprastai savo iniciatyva turėtų vadovautis griežtesniais reikalavimais nei priežiūrinis minimumas, nes priešingu atveju jos negalėtų rasti sandorio šalių, klientų, darbuotojų ir investuotojų, kurie būtini įstaigų verslo modeliams įgyvendinti. Vis dėlto šiais vadovais įstaigos iš tiesų yra raginamos tiksliai įvertinti kapitalo (likvidumo) lygį, kuris yra reikalingas pagal kiekvieną konkretų vertinamą scenarijų. Jos turėtų nustatyti konkrečius valdymo rezervus, juos pagrįsti ir tokį pagrindimą dokumentuoti. Tai kyla iš bendros ICAAP koncepcijos, nes įstaigos turėtų gerai suvokti visas joms kylančias rizikas ir jas aktyviai valdyti.

Vadovuose nėra aprašyta konkrečių nepalankiųjų scenarijų normatyviniu požiūriu, nes šiuose scenarijuose turėtų būti atsižvelgiama į konkrečios įstaigos verslo veiklą, veiklos aplinką, rizikos profilį ir galiausiai į jos silpnąsias vietas, o visa tai kiekvienoje įstaigoje labai skiriasi. Vadovų 7 principe nurodyta, kad „į pasirinktų nepalankiųjų scenarijų spektrą turėtų patekti gilių ekonomikos nuosmukių ir finansinių sukrėtimų situacijos, įstaigai būdingos silpnosios vietos, pagrindinių sandorio šalių pozicijos ir tikėtinos šių dalykų kombinacijos“.

Aptariant 7 principą vadovuose nurodyta, kad vertindamas nepalankumo lygį, kuriuo turėtų būti grindžiami nepalankieji scenarijai, ECB „nepalankumą“ suvokia kaip nepalankiausias sąlygas: „Scenarijaus nepalankumo lygis turėtų atitikti nepalankumą pokyčių, kurie yra įmanomi, bet, įstaigos požiūriu, tiek nepalankūs, kiek nepalankūs gali būti įvykiai rinkoje krizės metu, ir susiję su įstaigos kapitalo (likvidumo) pakankamumui aktualiausiais veiksniais ar sritimis.“

Vidaus kapitalo apibrėžtis turėtų atitikti įstaigos ekonominio kapitalo pakankamumo sampratą ir būti suderinama su vidaus rizikos kiekybiniu įvertinimu. Ekonominio kapitalo pakankamumo samprata – tai įstaigos vidaus samprata, žyminti siekį nenutrūkstamai užtikrinti, vertinant ekonominiu požiūriu, kad įstaigos finansiniai ištekliai (vidaus kapitalas) būtų pakankami jos rizikoms padengti ir veiklos tęstinumui palaikyti.

Pažymėtina, kad vidaus kapitalo ir reguliuojamo kapitalo sumos gali labai skirtis dėl skirtingų sampratų, kuriomis pagrįstos apibrėžtys. Taip yra dėl to, kad apskaičiuojant vidaus kapitalą turėtų būti atsižvelgiama į įstaigos ekonominę vertę, o reguliuojamas kapitalas grindžiamas, visų pirma, reguliavimo srities apibrėžtimis, bet apskritai gali apimti ir apskaitos principus. Atsižvelgiant į konkrečią kiekvienos įstaigos situaciją ir taikomus apskaitos standartus, ekonominės vertės, besiskiriančios nuo balansinių verčių, gali lemti didelius skirtumus.

Tas pats pasakytina ir apie rizikos kiekybinį įvertinimą, kai pagal normatyvinį požiūrį yra vertinamas visų rizikų poveikis teisės aktuose nustatytiems rodikliams, vadovaujantis apskaitos taisyklėmis ir reguliavimo srities apibrėžtimis. O pagal ekonominį požiūrį vertinama, kaip visuma reikšmingų rizikų, su kuriomis įstaiga susiduria, gali veikti jos ekonominę vertę. Kredito maržos rizika pozicijoms, kurios nėra apskaitomos tikrąja verte, yra tipinis pavyzdys, kuomet pagal šiuos du požiūrius rizikos turėtų būti vertinamos skirtingai.

Vidaus likvidumo atsargų apibrėžtis turėtų atitikti įstaigos ekonominio likvidumo pakankamumo sampratą ir būti suderinama su vidaus rizikos kiekybiniu įvertinimu. Ekonominio likvidumo pakankamumo samprata – tai įstaigos vidaus samprata, žyminti siekį nenutrūkstamai užtikrinti, vertinant ekonominiu požiūriu, kad įstaigos finansiniai ištekliai (vidaus likvidumas) būtų pakankami jos rizikoms ir tikėtiniems netenkamų pinigų srautams padengti ir veiklos tęstinumui palaikyti. Čia vėlgi skirtingos pagrindinės prielaidos ir sampratos gali lemti didelius turimo likvidumo ir stabilių finansavimo šaltinių skirtumus.

Apraše paprastai nebūna nuostatos, kad 2 lygio kapitalo priemonėmis (subordinuotosios skolos priemonėmis) bus dengiami nuostoliai kitais scenarijais nei likvidavimas. Veiklos tęstinumo atveju subordinuotoji paskola būtų grąžinta paskolos turėtojams pagal paskolos išdavimo sąlygas.

Todėl pagal tęstinumo prielaidą, kuria grindžiami ECB lūkesčiai dėl ICAAP, 2 lygio kapitalo priemonės, konkrečiai įskaitant subordinuotąją paskolą, gali būti apskritai diskontuojamos kaip amortizuojančios riziką veiklos tęstinumo atveju. Taigi tokios priemonės apskritai neturėtų būti įtraukiamos į vidaus kapitalą. Tačiau įstaiga turi galimybę pagrįsti, kodėl tokia logika konkrečiu atveju yra netaikytina.

Nepalankiuosiuose scenarijuose pagal normatyvinį požiūrį įstaiga turėtų daryti prielaidą, kad susiklostys išskirtinės, bet įmanomos aplinkybės, kurių poveikis būtų pakankamai nepalankus įstaigos reguliuojamojo kapitalo, ypač CET 1, rodikliams. Scenarijaus nepalankumo lygis turėtų atitikti nepalankumą pokyčių, kurie yra įmanomi, bet, įstaigos požiūriu, tiek nepalankūs, kiek nepalankūs gali būti įvykiai rinkoje krizės metu, įstaigos kapitalo pakankamumui aktualiausi veiksniai ar sritys.

Žinoma, įstaigos neturėtų „planuoti“ tokių scenarijų, tačiau turėtų pasirengti įmanomam atvejui, kai tokie scenarijai galėtų pasitvirtinti. Neturėtų būti suprantama, kad tokiu planavimu siekiama patekti į nepalankias aplinkybes. Planavimas reiškia, kad reikia būti pasirengusiems ir pajėgiems užkirsti kelią būsimiems nepalankiems įvykiams, kad būtų išvengta nepakankamos kapitalizacijos toms nepalankioms aplinkybėms susiklosčius.

Jau dabar tikimasi, kad konservatyvumo lygis rizikos kiekybiniuose įvertinimuose pagal ekonominį požiūrį yra didelis ir todėl apima labai retus įvykius. Priklausomai nuo taikomos rizikos kiekybinio įvertinimo metodikos, tai matyti, pavyzdžiui, iš aukštų patikimumo lygių. Todėl kyla klausimas, ar pagal ekonominį požiūrį yra numatytas papildomas testavimas nepalankiausiomis sąlygomis.

Į šį klausimą yra dvejopas atsakymas: viena vertus, rizikos kiekybinis vertinimas ekonominiu požiūriu neturėtų priklausyti nuo testavimo nepalankiausiomis sąlygomis pagal nepalankiuosius (daugiamečius) scenarijus, kaip yra pagal normatyvinį požiūrį. Tačiau kadangi ICAAP turėtų aprėpti būsimus pokyčius, įstaigos turėtų įvertinti savo rizikos kiekybinio įvertinimo jautrumą galimiems būsimiems ekonominiams pokyčiams, kurių neaprėpia rizikos kiekybiniam įvertinimui naudojami duomenys.

Pavyzdžiui, būsto kainos Jungtinėse Amerikos Valstijose ilgą laiką iki krizės pradžios 2008 m. nuolat didėjo. Sektoriuje plačiai naudotos vien praeities rezultatais grindžiamos rizikos kiekybinio vertinimo metodikos reiškė, kad ši ilgai besitęsianti tendencija niekada nepasikeis, t. y. nuolat didėjančios būsto kainos reiškė, kad būsto paskolų atžvilgiu nėra jokios kredito rizikos. Patirtis parodė, kad tendencijai pasikeitus tokia išvada klaidinga.

Panaši problema kyla, kai, pavyzdžiui, įstaigos kiekybiškai vertindamos savo rinkos riziką remiasi rizikos vertės (VaR) modeliais. Pasibaigus ilgą laiką trukusiam stabilių (didėjančių) akcijų rinkos kainų laikotarpiui ir kiekybiniame vertinime naudojant, pavyzdžiui, istorinio rizikos vertės imitavimo sampratą, būtų gauti labai maži rizikos rodikliai. Tačiau tikrovėje tendencijos gali visada pasikeisti, tad į modelius įtraukti praeities rezultatai gali rodyti reikšmingai mažesnę realią riziką. Abiem atvejais, net ir esant itin aukštam patikimumo lygiui, gauti rizikos rodikliai būtų gerokai per maži.

Todėl ir pagal ekonominį požiūrį tikimasi išsamios, patikimos ir konservatyvios testavimo nepalankiausiomis sąlygomis programos kintamų parametrų vertinimo atžvilgiu, nes tai yra labai svarbu užtikrinant, kad rizikos būtų pakankamai įvertintos, o įstaigos galėtų turėti pakankamo lygio kapitalą, taip pat ir ekonominiu požiūriu. Pagal abipusio informacijos naudojimo sampratą šių dviejų ICAAP požiūrių atžvilgiu, vertindamos savo kapitalo pakankamumą ekonominiu požiūriu įstaigos taip pat turėtų naudoti normatyviniu požiūriu nepalankius scenarijus.

Pažymėtina, kad kartais terminas „testavimas nepalankiausiomis sąlygomis“ vartojamas kaip sinonimas EBI daugiamečiams testavimams nepalankiausiomis sąlygomis. Tai nėra tai, kas turima omenyje šiame kontekste. ICAAP vadove aiškiai nurodyta, kad ECB nesitiki, kad įstaigos rengs daugiametes savo ekonominio kapitalo pakankamumo prognozes, pavyzdžiui, kitus trejus metus rengdamos vienų metų vieno veiksnio modelius.

Rizikos kiekybinio įvertinimo metodikos ir prielaidos, taikomos pagal ekonominį ir normatyvinį požiūrius, turėtų būti patikimos, pakankamai stabilios, grindžiamos rizikos vertinimu ir konservatyvios, kad būtų galima kiekybiškai įvertinti nuostolius, kurių gali kilti net retomis aplinkybėmis.

ECB nuomone, kad ICAAP būtų patikimas, bendras prielaidų konservatyvumo lygis pagal ekonominį požiūrį turėtų iš esmės būti bent jau toks pat kaip 1 ramsčio vidaus modeliams taikomų rizikos kiekybinio įvertinimo metodikų konservatyvumo lygis. Bendras konservatyvumo lygis nustatomas pagal pagrindinių prielaidų ir parametrų derinį, o ne pagal atskiras prielaidas ir parametrus. Šia prasme derinys reiškia, kad metodikos gali atitikti šias rekomendacijas, nepaisant tam tikrų konkrečių parametrų, pavyzdžiui, jei ekonominio kapitalo modelių patikimumo lygis yra mažiau konservatyvus nei pagal 1 ramstį. Tačiau tokiais atvejais įstaigos turėtų įrodyti, kaip tokios mažiau konservatyvios prielaidos yra atsveriamos, siekiant, kad jų bendras konservatyvumo lygis būtų bent jau toks pats kaip konservatyvumo lygis, kuriuos grindžiamas 1 ramstis.

Konservatyvumo lygio klausimu ICAAP vadove paaiškinta, kad, apskritai ICAAP turėtų būti naudojamas sprendimų priėmimo procese, tačiau nėra tikimasi, kad kiekvienas verslo sprendimas būtų priimamas remiantis aukščiausiu konservatyvumo lygiu.

Skirtingiems tikslams gali būti taikomi skirtingi lygiai. Tačiau įstaigos taip pat turėtų būti pajėgios prisiimti kiekybiškai įvertintas rizikas taikydamos itin aukštą konservatyvumo lygį. Pavyzdžiui, įstaiga gali nustatyti išvestinių finansinių priemonių kainą, o kartu priimti sprendimą siūlyti ar pirkti tam tikrus produktus rinkoje, remdamasi prielaida, kad krizė toje rinkoje nekils. Tačiau tiek turimo kapitalo, tiek rizikos valdymo procesų požiūriu įstaiga turėtų būti tokios būklės, kad galėtų išlikti, jeigu tokia rizika pasireikštų. Konkrečiu atveju tai reikštų, kad ji turėtų būti pajėgi padengti visus nuostolius dėl tokios išvestinės finansinės priemonės sandorio, net jeigu rinkoje krizė kiltų.

Vadovuose įtvirtintas lūkestis, kad vidaus peržiūros turėtų būti išsamiai atliekamos užtikrinant trijų lygių kontrolę, t. y. jas turėtų atlikti verslo padaliniai ir nepriklausomos vidaus kontrolės (rizikos valdymo, atitikties ir vidaus audito) funkcijas vykdantys padaliniai pagal savo kompetenciją. Siekiant užtikrinti patikimą kontrolės ir galios pusiausvyros sistemą, padalinys (antrasis kontrolės lygmuo), kuris yra atsakingas už rizikos kiekybinio vertinimo metodikų rengimą ir patvirtinimą, turi būti nepriklausomas nuo riziką prisiimančių padalinių (pirmasis kontrolės lygmuo). Be to, svarbu, kad visą įstaigos veiklą (įskaitant antrojo kontrolės lygmens veiklą) reguliariai peržiūrėtų kitas, visiškai nepriklausomas vidaus auditą atliekantis padalinys (trečiasis kontrolės lygmuo), tiesiogiai atskaitingas valdymo organui.

Priklausomai nuo įstaigos dydžio ir veiklos sudėtingumo, įmanomi įvairūs organizaciniai sprendimai, kaip užtikrinti, kad rizikos kiekybinio įvertinimo metodikos rengimas ir tvirtinimas būtų vienas nuo kito nepriklausomi procesai. Vis dėlto, tikimasi, kad bus atsižvelgiama į įvairių lygmenų kontrolę grindžiančius principus; pavyzdžiui, nepriklausomą patvirtinimą turėtų atlikti kitas nei vidaus audito skyrius.

Atsižvelgiant į tai, su rizikos valdymo padalinio (t. y. antrasis kontrolės lygmuo) atliekamu patvirtinimu susijusią veiklą turėtų reguliariai peržiūrėti vidaus audito skyrius (t. y. trečiasis kontrolės lygmuo). Atliekant vidaus auditą į audito planą taip pat turėtų būti įtrauktos tinkamos rizikos kiekybinio vertinimo metodikos.

Ne, nepalankiuosiuose scenarijuose (t. y. esant nepalankiausioms sąlygoms) naudojamos LCR prognozės tiksliai grindžiamos Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/61 nuostatomis dėl koeficientų, likvidavimo rodiklių ir pan., t. y. LCR visada apskaičiuojamas tokiu pačiu būdu. Vis dėlto ECB tikisi, kad įstaigos apskaičiuos turto, įsipareigojimų ir nebalansinių įsipareigojimų neapmokėtas sumas, kurios įeina į LCR skaičiavimą, nepalankiausių sąlygų laikotarpiu ir tada šias sumas padaugins iš minėtame reglamente nustatytų koeficientų ar likvidavimo rodiklių.

Šiuo lūkesčiu siekiama, kad įstaigos suvoktų tam tikrų nepalankių, bet įmanomų būsimų pokyčių galimą poveikį LCR (įstaigos turėtų juos apskaičiuoti ateityje pagal tokias sąlygas). Įstaigos turėtų analizuoti tokių prognozių rezultatus ir nuspręsti, ar joms reikia imtis veiksmų, kad pasirengtų ar užkirstų kelią prognozuojamai situacijai.

Pavyzdžiui, tokio vertinimo rezultatas galėtų būti iki 60 % sumažėjęs LCR. Nors KRR numatoma, kad LCR kartais gali nukristi žemiau 100 %, įstaiga vis tiek turėtų atsakyti į klausimą, ar ji vis dar galėtų tvariai laikytis savo verslo modelio, jei LCR būtų 60 %, esant atitinkamame nepalankiajame scenarijuje nurodytoms aplinkybėms.

ICAAP vadove nurodyta, kad „kapitalo plane turėtų būti pateiktos bent trejų metų prognozės pagal bazinį ir nepalankųjį scenarijus“. Tai reiškia, kad įstaigos turėtų įdiegti kapitalo planavimo procesą (dažnai patenkantį į reguliaraus daugiamečio planavimo procesą), kuris apimtų visą bent trejų metų laikotarpį, skaičiuojant nuo tada, kai planas patvirtinamas. Įstaigos turėtų užtikrinti, kad kapitalo planai bus bet kada koreguojami, jeigu dėl tikrų pokyčių jie taptų nebeaktualūs. Be to, įstaigos bent kartą per metus turėtų peržiūrėti visą kapitalo planavimo procesą, įtraukdamos į šį procesą atitinkamus padalinius, pavyzdžiui, ekonomikos departamentą, rizikos valdymo, finansų ir verslo skyrius.