Pokalbis su ECB Priežiūros valdybos pirmininke Danièle Nouy

ECB priežiūros valdybos pirmininkę Danièle Nouy
2015 m. sausio 20 d. kalbino Dalius Simėnas

Įstojusi į euro zoną, Lietuva prisijungė ir prie bankų priežiūrą vykdančio Bendro priežiūros mechanizmo (BPM). Kokį skirtumą Lietuvoje pajus bankų klientai dėl bankų sąjungos ir BPM?

Manau, skirtumas bus trejopas. Pirma, jį pajus tie, kuriems reikia paskolų. Atlikus išsamų vertinimą (jį sudarė bankų turto kokybės peržiūra ir testavimas nepalankiausiomis sąlygomis; jis buvo atliktas iki 2014 m. lapkričio 4 d. – dienos, nuo kurios oficialiai pradėjo veikti BPM; buvo įvertinta 130 euro zonos bankų grupių), bankai iš tikrųjų įgijo galimybę pritraukti lėšų, kurių jiems reikia, kad galėtų teikti paskolas ekonomikai. Tačiau tai tik viena iš būtinų prielaidų – pačios verslo įmonės turi būti pakankamai stiprios, kad joms reikėtų paskolų ir kad jos vykdyti projektus, į kuriuos galėtų investuoti. Antra, BPM naudingas indėlininkams. Trečia, jis naudingas ir mokesčių mokėtojams. Tikiu, kad esame dar labiau pasirengę vykdyti geresnę priežiūrą, nes pasitelkėme visa, kas geriausia, iš dviejų šaltinių: iš nacionalinių priežiūros institucijų, kurios turi daug žinių ir patirties, ir iš ECB, kuris išlaiko atstumą sprendimų priėmimo procese.

Kaip BPM priimami sprendimai dėl bankų?

Sprendimus priima Priežiūros valdyba, kurią sudaro 24 nariai: penki nariai iš Europos Centrinio Banko ir po vieną narį iš kiekvienos euro zonai priklausančios valstybės. Visi jie turi po vieną balso teisę. Tai reiškia, kad sprendimus dėl, pavyzdžiui, „Deutsche Bank“, „Santander“ ar „BNP Paribas“, priima ši valdyba, o Lietuvos atstovė Ingrida Šimonytė (Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja) turi tokią pačią įtaką priimant šiuos sprendimus, kaip ir Vokietijos, Ispanijos ar Prancūzijos atstovai. Todėl nacionalinio šališkumo tikimybė yra daug mažesnė, jei tik iš viso yra, nes, vėlgi, šioje valdyboje banko šalies atstovas, kuris galbūt norėtų savo šaliai palankaus sprendimo, turi tik vieną balsą iš dvidešimt keturių. Štai čia ir yra atstumas sprendimų priėmimo procese.

Svarbiausias bankų sąjungos tikslas – nutraukti nacionalinių bankų ryšį su valstybės valdžia, kad ištikus krizei nebūtų naudojami mokesčių mokėtojų pinigai. Ar šis tikslas įgyvendintas?

Tikiu, kad maždaug po metų, kai pradės veikti antrasis bankų sąjungos blokas – Bendras pertvarkymo mechanizmas (BPeM), mokesčių mokėtojų pinigai bus geriau apsaugoti. Praėjusios krizės pareikalavo daug mokesčių mokėtojų pinigų ir tai neturi pasikartoti. Priėmus Direktyvą dėl bankų gaivinimo ir pertvarkymo, esame daug geriau pasirengę užtikrinti, kad už per didelę riziką prisiėmusių bankų klaidas mokėtų akcininkai, mišraus kapitalo savininkai ir obligacijų turėtojai. Turi būti sudarytos sąlygos bankams nutraukti veiklą tvarkingai, kitaip jie pridaro bėdų ir kitiems. Dabar turime visas tam reikalingas priemones, tad esu įsitikinusi, kad daug kas pasikeis. Taigi, Lietuvos gyventojai apsaugoti ir kaip paskolos turėtojai, ir kaip indėlininkai, ir kaip mokesčių mokėtojai. Manau, tai labai svarbu.

Neseniai Šveicarijos centriniam bankui atsisakius vadinamųjų Šveicarijos franko ir euro keitimo kurso „lubų“, labai išaugo Šveicarijos franko kursas euro atžvilgiu. Kokį pavojų tokie valiutų kursų svyravimai gali kelti euro zonos bankų sistemos stabilumui?

Na, pirmiausia turime pažiūrėti, o tada vertinti. Vykdoma ne tik mikroprudencinė, t. y. atskirų bankų, bet ir makroprudencinė priežiūra. Mes esame dalis ECB, kuris deda daug pastangų finansiniam stabilumui išsaugoti. Mes ECB reguliariai analizuojame galimus padarinius finansiniam stabilumui ir kai kuriais atvejais ECB valdančioji taryba priima atitinkamus sprendimus. Kai nutinka kas nors, kaip kad neseniai nutiko Šveicarijoje, mes nedelsdami vertiname galimus padarinius bankams.

Ir kokie tai padariniai?

Vienas jų – tai, kad kai kurie didieji bankai daug investavo į rizikos draudimo fondus, būdami įsitikinę, kad tokio sprendimo Šveicarijos centrinis bankas niekada nepriims, todėl jiems gali kilti sunkumų. Tad turime žinoti, kurie didieji bankai yra investavę į tokius rizikos draudimo fondus, nors, greičiausiai, tokios investicijos stambiems bankams nėra didelės. Taip pat turime įvertinti bankus, kurie paskolas gyventojams ir įmonėms teikė Šveicarijos valiuta. Jei paskolą paėmęs žmogus ar įmonė negauna pajamų Šveicarijos frankais, tuomet jiems staiga kyla sunkumų, nes grąžinti turės daug daugiau, negu tikėjosi tuo metu, kai ėmė paskolą.

Kiek euro zonoje investuota į Šveicarijos frankais išreikštą turtą?

Na, dar turime tai paskaičiuoti ir įvertinti, tačiau manau, kad padėtį įmanoma valdyti.

Kaimyninėje Lenkijoje bankų klientai ir namų ūkiai yra paėmę nemažai būsto paskolų Šveicarijos frankais. Ar ši problema aktuali ir euro zonai, ypač jos naujausioms narėms – Vidurio Europos ir Baltijos valstybėms?

Nemanau, kad tai rimta problema. Rizikuoti – neatsiejama bankų veiklos dalis. Tad kai kurie jų rizikavo šioje srityje. Vienintelis klausimas – kaip jie pasirengę kompensuoti šią riziką ir ar turi pakankamai kapitalo.

Ar matote kokių nors bėdų Lietuvoje šiuo klausimu?

Dar ne, bet vis dar aiškinamės. Tiesioginius padarinius ištirti nesunku, nes jie matyti pirmiausia. Šalutinius padarinius dar reikia tiksliau įvertinti, bet, manau, juos nebus sunku suvaldyti.

Lietuva prisijungė prie Eurosistemos, kuri gali suteikti likvidumo, kad, prireikus, būtų galima nuraminti indėlininkus. Kaip tai padės palaikyti ekonomiką, atsižvelgiant į tai, kad mūsų šalį veikia gana nestabili išorės aplinka, turint galvoje įvykius Ukrainoje, taip pat Arabų pasaulyje, o pastaruoju metu ir Paryžiuje?

Kaip jau sakiau, esu tik priežiūros specialistė ir visada tokia buvau. Nesu atsakinga už pinigų politiką. Kaip pilietė manau, kad per pastarąją krizę ECB atliko puikų darbą. Esu įsitikinusi, kad ir toliau taip dirbs. O ECB tikrai gali spręsti sudėtingas problemas. Manau, mums pasisekė, kad esame Europos Sąjungos dalis ir kad ECB rūpinasi iškilus keblumams.

Neseniai buvo pranešta, kad Graikijoje artėjant svarbiems visuotiniams rinkimams, kurie įvyks šį sekmadienį, keturi Graikijos bankai paprašė ECB skubios paramos likvidumui padidinti. Ar gali būti taip, kad Graikijos bankai vėl susidurs su sunkumais, jei į valdžią ateis populistinė partija „Syriza“, kuri žada nutraukti taupymo politiką ir derėtis dėl didžiulės Graikijos valstybės skolos nurašymo?

Na, mes tik vykdome priežiūrą. Žinoma, mums svarbu, koks bus rinkimų rezultatas ir apie ką diskutuoja politikai. Tačiau mes šiuo klausimu neturime pozicijos. Tai, kad Graikijos bankai gali Graikijos centrinio banko prašyti skubios paramos likvidumui padidinti, taip pat neįeina į mūsų kompetenciją. Mes vadovaujamės principu, kad pinigų politika turi būti atskirta nuo priežiūros. Priežiūros valdyba rūpinasi tik priežiūra. Graikijos bankai dalyvavo išsamiame vertinime. Jo metu nustatytas kapitalo pakankamumo trūkumas šalinamas pagal Europos Komisijos patvirtintus restruktūrizavimo planus. Tad Graikijos bankai patiria papildomą spaudimą. Žinoma, mes stebime, ar jie likvidūs, ir rūpinamės, kad jie labai atidžiai rinktųsi, į kokį turtą investuoti (t. y. investuotų į turtą, kuris yra likvidus arba gali būti panaudotas kaip įkaitas).

Jei jiems nepavyks susitvarkyti su šia problema, ar tai, jūsų nuomone, turės padarinių kitiems euro zonos bankams?

Ne, manau, kad įtampa Graikijoje ir Graikijos bankuose tvyro jau gana ilgą laiką, todėl rinkos, bankai ir plačioji visuomenė priprato prie tokių sudėtingų laikotarpių. Visi yra labiau pasirengę pereiti tokius etapus. Taigi, nemanau, kad kitų šalių bankams verta nerimauti dėl savo lėšų, investuotų į Graikiją ir jos bankus.